Vilniaus ligoninėje užsikrėtė ir mirė nuo koronaviruso: kaltinimai medikams ir ieškinys valstybei

Vilniaus miesto klinikinėje ligoninėje koronavirusu užsikrėtusios ir nuo šios pavojingos ligos mirusios vilnietės sūnus iš Lietuvos valstybės negaus kompencacijos dėl motinos mirties. Taip nusprendė teisėjai, pirmą kartą išnagrinėję tokio pobūdžio bylą dėl žalos atlyginimo.

Šioje byloje paskelbtas Lietuvos apeliacinio teismo sprendimas įsiteisėjo iš karto, tačiau motinos netekęs ir valstybei ieškinį pateikęs vyras dar galės kreiptis į Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą.

Kad dėl motinos mirties valstybė neprivalo atlyginti žalos, nusprendė tik apeliacinės instancijos teismas. Tuo metu pirmosios instancijos teisėjai iš Vilniaus apygardos teismo buvo kitokios nuomonės – pripažino, kad valstybei tenka pareiga atlyginti žalą, nes koronavirusu pacientė užsikrėtė gydymo įstaigoje, tai ir buvo pagrindinė priežastis, dėl ko ji vėliau mirė.

Šioje byloje ieškinys buvo pareikštas Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos, be to, į bylą trečiuoju asmeniu buvo įtraukta Vilniaus miesto klinikinė ligoninė.

Ieškovas prašė jam priteisti 3,2 tūkst. eurų turtinės ir 15 tūkst. Eur neturtinės žalos atlyginimą. Pirmosios instancijos teismas ieškinį buvo patenkinęs iš dalies – motinos netekusiam sūnui priteisė 5 tūkst. Eur neturtinės ir 1 tūkst. Eur turtinės žalos atlyginimo.

Ieškovas teismui nurodė, kad dar 2020 m. balandžio pradžioje į Vilniaus miesto klinikinę ligoninę dėl pablogėjusios sveikatos būklės buvo paguldyta jo motina, čia sveikatos būklė gerėjo, bet gegužę medikai vyrui pranešė, kad jo motinai buvo diagnozuota COVID–19 liga, todėl ji pervežta į Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikas.

„Santaros klinikose pacientės sveikatos būklė sparčiai blogėjo, ji mirė; medicininiame mirties liudijime nurodyta, kad pagrindinė liga, sukėlusi mirtį, yra COVID–19 liga“, – ieškovo teigimu, jo motina mirė ne dėl anksčiau buvusių susirgimų, dėl kurių buvo paguldyta gydymui į ligoninę, o nuo koronaviruso.

Ieškovas taip pat pažymėjo, kad jo motina į ligoninę buvo paguldyta nesirgdama koronavirusu, tai patvirtina ir medicininiai dokumentai, nes po atvykimo į gydymo įstaigą jai du kartus buvo atlikti tyrimai ir jų rezultatai buvo neigiami.

„Šia infekcija mano motina buvo užkrėsta ligoninėje ir tai įvyko dėl to, kad čia nebuvo laikomasi esminių sveikatos saugą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų“, – tai, ieškovo teigimu, patvirtina Sveikatos apsaugos ministerijos internetinėje svetainėje pateikta informacija, kad Vilniaus miesto klinikinėje ligoninėje nuo 2020 m. gegužės 8 d. buvo nustatyti 36 koronaviruso infekcijos atvejai, o Nacionalinis visuomenės sveikatos centras nustatė esminius sveikatos saugą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimus, nes buvo netinkamai organizuojamas personalo darbas, netinkamai naudojamos asmens apsaugos priemonės bei nepasirūpinta atskira infrastruktūra karščiuojantiems ligoniams.

Po motinos mirties sūnus dėl patirtos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo kreipėsi į Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisiją, tačiau ji vyrui priėmė nepalankų sprendimą. Jame pažymima, kad žala pacientei buvo padaryta, tačiau žala neatitinka Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatyme numatytų žalos atlyginimo sąlygų.

„Komisija, remiantis pacientei nustatytomis ligomis, nusprendė, kad pacientės mirtis laikytina pacientės turėtų ligų, dėl kurių ji buvo atvežta į ligoninę, pasekmė, o šios žalos nebuvo galima išvengti, atsižvelgiant į asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimo metu buvusį medicinos ir slaugos mokslo lygį ir gerąją medicinos praktikos patirtį“, – buvo teigiama sprendime.

Tačiau su tokiu sprendimu nesutikęs vyras kreipėsi į teismą – pažymėjo, kad, nors jo motina ir sirgo, bet ligos buvo kontroliuojamos ir leido jai gyventi visavertį gyvenimą.

Tuo metu Valstybinė ligonių kasa bei Vilniaus miesto klinikinė ligoninė nesutiko su pareikštu ieškiniu ir pažymėjo, kad Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisija pagrįstai nusprendė, jog valstybė neprivalo atlyginti žalos dėl pacientės mirties.

„Pacientė turėjo daug ir sunkių ligų, kuriomis ji sirgo iki žalos atsiradimo; būtent dėl šių ligų ir įvyko pasekmės – mirtis, kurios nebuvo galima išvengti, atsižvelgiant į asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimo metu buvusį medicinos ir slaugos mokslo lygį ir gerąją medicinos praktikos patirtį“, – nurodė Valstybinės ligonių kasos atstovai.

Savo ruožtu Vilniaus miesto klinikinė ligoninė pabrėžė, kad pacientės mirtis buvo neišvengiama ir atsirado dėl aplinkybių, kurių medikai negalėjo objektyviai numatyti, kontroliuoti ir (ar) užkirsti joms kelio.

Ieškinį iš dalies patenkinęs pirmosios instancijos teismas pritarė ieškovui, nes jo motina į ligoninę atvyko nesirgdama COVID–19 liga, tačiau ligoninėje buvo užkrėsta šia infekcija ir tai įvyko dėl to, kad ligoninėje nebuvo laikomasi esminių sveikatos saugą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų.

Teismo vertinimu, komisija, nustačiusi, kad pacientei COVID–19 ligos teigiamas atsakymas buvo gautas ją patikrinus kartu su kitais skyriaus pacientais dėl galimo kontakto su COVID–19 liga sergančia paciente, turėjo atlikti tyrimą, su kuria iš pacienčių galėjo turėti kontaktą pacientė, kada galėjo užsikrėsti, kokiu būdu pateko serganti COVID–19 pacientė ir ar nuo jos galėjo užsikrėsti pacientė“, – nurodė teismas.

Sprendime taip pat nurodoma, kad mirusi moteris koronavirusu galėjo užsikrėsti nuo kitos pacientės, kuri buvo perkelta iš kito skyriaus, bet tuo metu jai nebuvo atliktas tyrimas. Medikai tokį sprendimą priėmė dėl to, kad toks tyrimas jai buvo atliktas prieš savaitę.

„Tai, kad vienoje palatoje buvo paguldyta kita pacientė, kuri karščiavo, skundėsi kosuliu, dusuliu bei ieškovo motina, kuriai nebuvo pasireiškę ūmiai kvėpavimo takų infekcijai būdingi ligos simptomai, teismo nuomone, leidžia daryti išvadą, kad tuo buvo pažeisti sveikatos apsaugos ministro sprendime „Dėl asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimo organizavimo paskelbus karantiną Lietuvos Respublikos teritorijoje“ nustatyti reikalavimai ir tai galėjo būti priežastiniame ryšyje su pacientės užsikrėtimu COVID–19 virusu“, – teismas nusprendė, kad jeigu būtų vykdomi sprendime nurodyti reikalavimai, būtų buvę galima buvo išvengti pacientės užsikrėtimo COVID–19 virusu ir dėl to išvengti žalos – jos mirties.

Šį sprendimą apeliacine tvarka apskundė Valstybinė ligonių kasa, prašiusi ieškinį atmesti, ir ieškovas, prašęs ieškinį tenkinti pilna apimtimi.

Lietuvos apeliacinis teismas nurodė, kad žala be kaltės yra atlyginama tik tuo atveju, jei veikiant pagal medicinos mokslo reikalavimus kilusios žalos būtų išvengta, todėl ieškovas turėjo pareigą įrodyti, kad gydymo įstaiga galėjo žalos išvengti, jei būtų veikusi pagal medicinos mokslo standartus koronaviruso ligos kontekste – turėjo įrodyti neteisėtus gydymo įstaigos veiksmus.

Pasak teismo, byloje yra įrodymai, kurie kelia hipotezę, kad yra tikimybė, jog pacientė jau atvyko į ligoninę sirgdama COVID–19 – pirmasis testas jai atliktas balandžio 8 d., nors jis ir buvo neigiamas, tačiau jis galėjo ir neparodyti teigiamo testo rezultato, nors ji taip pat karščiavo, ją kankino kosulys ir dusulys.

„Byloje liko nepaneigta tikimybė, nustatyta specialistų išvadomis, kad ir laikantis visų prevencinių priemonių užsikrėtimo koronavirusu nepavyktų išvengti, – nurodė teisėjos Agnės Tikniūtės pirmininkaujama kolegija.– Tikėtina, kad pacientė galėjo užsikrėsti ir nuo trečiųjų asmenų gulėdama ligoninės skyriuje. Ieškovo mama, tikėtina, kontaktavo ne tik su kita koronavirusu sirgusia paciente, bet ir su skyriaus darbuotojais, kuriems 2020 m. gegužės 8–11 d. taip pat buvo diagnozuota COVID–19 liga. Šie asmenys turėjo kontaktų ne tik ligoninėje, bet ir už darbovietės ribų, todėl nėra galimybės patikimai nustatyti jų susirgimo pradžios ir įvertinti galimus užsikrėtimo šaltinius.“

Pasak teisėjų, Santaros ir Kauno klinikų specialistai nurodė, kad nėra galimybės patikimai apsisaugoti nuo COVID–19 viruso plitimo dėl pavėluotos diagnostikos – besimptomių atvejų bei skirtingų inkubacinių periodų skirtingiems asmenims.

„Todėl spręstina, kad pagal dabartinį sveikatos priežiūros metodikų raidos lygį apsaugoti pacientus nuo apsikrėtimo COVID–19 liga sveikatos priežiūros įstaigose nėra įmanoma“, – teismo teigimu, gydymo istaiga paties užsikrėtimo COVID–19 liga sveikatos priežiūros įstaigoje fakto pagal dabartinį medicinos mokslo raidos lygį negalėjo išvengti net ir laikydamasi visų prevencinių priemonių.

Be to, sprendime buvo pažymima, kad pacientui sirgus COVID–19 liga ir mirus, vertinama buvusių iki mirties patalogijų visuma, o įrašas, kad žmogus mirė nuo koronaviruso, gali būti ir netikslus.

„Mirties liudijimo grafoje „pagrindinė mirties priežastis“ įrašyta COVID–19 diagnozė nereiškia, jog būtent tai ir lėmė asmens mirtį; visiems užsikrėtusiems COVID–19 liga ir turintiems lydinčių lėtinių ligų pagrindinė diagnozė nurodoma COVID–19 liga; kitokia pagrindinė diagnozė rašoma tuomet, jei COVID–19 ligos simptomai būtų lengvi, o žmogus mirtų nuo kitos ūmios būklės“, – taip pat nurodė teismas.

Anot teismo, ieškovo motina sirgo sunkiomis ligomis, o koronavirusas yra pavojingas senyvo amžiaus žmonėms, sergantiems gretutinėmis ligomis.

„Todėl darytina išvada, kad bylos įrodymai patvirtina, jog pacientė buvo senyvo amžiaus, sirgo sunkiomis ligomis iki faktinio žalos atsiradimo – užsikrėtimo COVID – 19 liga, – pabrėžė teismas. – Pažymėtina ir tai, kad būtent dėl šių ligų sukeltos sunkios sveikatos būklės pacientė ir buvo atvežta į ligoninę, kas papildomai patvirtina, jog būtent iki apsikrėtimo koronovirusu buvusi pacientės sveikatos būklė ir buvo tiesioginė pacientės mirties priežastis.“

Anot apeliacinės instancijos teismu, nustačius, kad užsikrėtimo COVID–19 liga sveikatos priežiūros įstaigoje nebuvo galima išvengti net ir taikant visas prevencines priemones, bei kad pacientė sirgo gretutinėmis ligomis, kurios ir buvo pagrindinė mirties priežastis užsikrėtus šiuo virusu, spręstina, kad žala ieškovui negali būti atlygintina, nes tai yra neišvengiama žala.