Mūšio išvakarės
1944 m. rudenį, vos praėjus frontui, Lietuvą užplūdo NKVD kariuomenė, kuri pradėjo terorizuoti šalies gyventojus. Vykdydami SSRS NKGB liaudies komisaro L. Berijos įsakymą per dvi savaites „baigti su banditizmu“ Lietuvoje, čekistai suruošė Palių ir Žuvinto ežero „valymą“. 1945 m. balandžio 18 d. ankstų rytą Liudvinavo-Krosnos plentu ėmė plūsti NKVD daliniai.
Partizanų pajėgos
Tuo metu Žuvinto paliose ir Buktos (Žaliosios) miške jau veikė Gedimino, Klarko, Juozo Pandeikos, Edvardo ir Jurgio Lajų bei Kosto Barkausko būriai. Prie Daukšių bazavosi „Muškietininkų“ būrys, vadovaujamas Vlado Gavėno-Tarzano. Juos visus į bendrą Žuvinto-Palių junginį suvienijo ir jam vadovavo Lietuvos kariuomenės majoras Sergijus Staniškis-Litas.
NKVD pajėgos
NKVD užnugario apsaugos kariuomenės 132-ojo pasienio pulko ir jungtinio pasienio būrio pajėgos, taip pat vietos stribų garnizonai. Puolimą parėmė reguliariosios sovietų kariuomenės dalys.
Mūšio eiga
1945 m. balandžio 18 d. Buktos pamiškėje ties Vartų kaimu čekistams susidūrus su partizanais, žuvo penki Rėkaus būrio kovotojai ir pats vadas. Stipriausias mūšis įvyko Jurginių išvakarėse – balandžio 22–23 d. Stribams ir NKVD daliniams į pagalbą buvo iškviesta reguliarioji kariuomenė. Tačiau eiliniams kariams labiau rūpėjo ne partizanai, o sava gyvybė, todėl jie kovojo vangiai. Partizanai taip pat vengė atviros kovos, kuriai dar nebuvo tinkamai pasiruošę. Vis dėlto aukų nebuvo išvengta: sargyboje žuvo Dzūkų būrio partizanas Vaclovas Vyšniauskas, Daukšių būrio kovotojai Alfonsas Kirtiklis, Juozas Laukaitis ir dar 6 laisvės kovotojai.
Žuvinto-Palių partizanų persekiojimas tęsėsi toliau. 1945 m. birželio 25 d. į pasalą patekęs žuvo Muškietininkų būrio vadas Vladas Gavėnas-Tarzanas bei laisvės kovotojai Vincas Boruta-Žvalgas ir Sigitas Melnykas-Portas. Tų pačių metų liepos 13 d., grįždami iš žygio, Dzūkų būrio partizanai prie Žuvinto ežero susidūrė su pasaloje laukusiais NKVD kareiviais ir vietiniais stribais. Tuomet žuvo partizanas Jurgis Krušinskas, Juozas Remeikis-Lokys vėliau mirė nuo sužeidimų. Remiantis KGB duomenimis, liepos 15 d., vykdant operaciją Buktos (Žaliosios) miške bei Daukšių kaime, žuvo partizanai Juozas Pūkas ir Motiejus Overa. Visų šių susirėmimų metu žuvo ir nemažai enkavėdistų.
1945 m. rugpjūčio mėnesio pačioje pradžioje Palias puolė NKVD užnugario apsaugos kariuomenės 132-ojo pasienio pulko ir jungtinio pasienio būrio pajėgos. Žuvinto ežeras ir Palios buvo apsupti šarvuočių. Lėktuvai raketų šūviais nurodydavo įtartinas ežero vietas, o ginkluotų kareivių pilnos valtys tuoj pat plaukdavo jų patikrinti. Pritrūkus valčių enkavėdistai nulupo Aleknonių ir Žuvinto kaimų ūkininkų kluonų duris ir jomis kaip plaustais plaukė ežeru. Partizanai be paliovos juos apšaudė ir granatomis skandino. Mūšis tęsėsi visą savaitę.
Matydamas tokią priešo gausą S. Staniškis-Litas įsakė Dzūkų būriui trauktis į Buktos (Žaliosios) miško-Palių pakraštį. Kitas būrys užsimaskavo Žuvinto ežero salose. Jų nepastebėjo ne tik iš lėktuvų, bet ir iš valčių. Užsimaskavę vyrai atlaikė sunkiausią išbandymą. Jau temstant NKVD kareiviai, apžiūrėję kelias salas ir ten nieko neradę, įsidrąsinę yrėsi prie kitų. Būrio vadas Juozas Kasparavičius-Strausas, matydamas, kad rusų valtys suka jų link ir mūšis neišvengiamas, rusiškai šūktelėjo: „Plaukite čia, banditų nėra“. Suklaidinti priešai ėmė drąsiai artintis. Partizanai pradėjo šaudyti. Supratę apgaulę rusai ėmė trauktis, nuo kranto juos parėmė kulkosvaidžiai ir minosvaidžiai. Galiausiai viskas nutilo.
Po ilgos tylos, jau naktį, manydami, kad visi partizanai žuvo, enkavėdistai valtimis ir plaustais pasileido į salą. Laisvės kovotojai, iki tol tyliai tūnoję saloje, prisileido juos iki 30–40 metrų ir, iššovę signalinę raketą, atidengė ugnį. Priešo pusėje kilo panika – valtys grimzdo dugnan. Tai buvo partizanų pergalė. Junginio vadui įsakius, partizanai išsiskirstė mažomis grupelėmis ir ėmė trauktis iš apsupimo.
Mūšio padariniai
Susirinkę pagrindinėje saloje partizanai ėmė skaičiuoti nuostolius – trūko dvylikos kovos draugų. Kiek ežero dugnan nugarmėjo priešų, niekas neskaičiavo, nors, manoma, jog jų žuvo keliolika kartų daugiau. Žuvusių laisvės kovotojų kūnai buvo niekinami Simne, vėliau užkasti paežerėje.
1945 m. rugpjūčio 18 d. Alytaus NKVD slaptame pranešime LTSR Vidaus reikalų liaudies komisarui J. Bartašiūnui rašoma, kad operacijos metu buvo nukauta 17 partizanų. Čekistai mėgdavo padidinti žuvusių partizanų skaičių, o savų – sumažinti.
