Pokario Vilnius: bekojai elgetos, eilės prie duonos ir kaltinimai užmušus Kristų

Gyvenusiems už geležinės uždangos, BBC radijo klausytojams Samas Yossmanas, buvęs BBC rusų tarnybos populiarių radijo laidų „Babuškin sunduk” (Močiutės skrynia”), „Perekati pole“ („Vėjarytis“) vedėjas, geriau žinomas pseudonimu Sem Džons (Sam Jones). Gimęs ir augęs okupuotoje Lietuvoje, S. Yossmanas po daugelio metų nusprendė suguldyti savo prisiminimus knygoje „Šaltojo karo samdinys”. Jos epicentre – pokario Vilniaus gyvenimas, skurdas, asmeniniai jautrūs ir atviri išgyvenimai.

Biografinę knygą Samas Yossmanas parašė kartu su Inga Liutkevičiene. Knygą išleido „Mažoji leidykla“. DELFI siūlo paskaityti knygos „Šaltojo karo samdinys“ ištrauką, kurioje atsispindi gyvenimas pokario Vilniuje.

I dalis. Vaikis iš senamiesčio kiemo

Esu pokario vaikas. Gimiau 1946 metų spalio 8 dieną Vilniuje. Savo gyvenimą prisimenu maždaug nuo ketverių. Lietuviai, žydai (buvo ir žydų iš geto), lenkai, rusai gyvenome sename name, kur susikerta buvusios K. Giedrio ir J. Garelio gatvės (dabar tai Šv. Ignoto ir Dominikonų gatvės). Virš mūsų buto gyveno ponas Valteris, buvęs Vilniaus gestapo vertėjas. Niekas su juo apie tai nekalbėjo, bet visi žinojo, kad jis bendradarbiavo su vokiečiais.

Bute neturėjome nei tualeto, nei karšto vandens – ar šalta, ar ne, bėgi į kiemo sklype sukaltą fanerinį tualetą. Buto krosnis kūrendavom anglimis, jų reikėdavo leistis į rūsį, ten nuolat telkšodavo vanduo. Turėjome seną radijo imtuvą, per kurį tėvas klausydavosi žinių, ir seną patefoną – skambėdavo Leonido Utiosovo, Klavdijos Šulženko dainos. Telefonų namuose niekas neturėjo, jie pasirodė, kai buvau 12 ar 14 metų.

Prisimenu, kaip mama skalbdavo. Ant viryklės pašildydavo vandens, supildavo jį į statinę ir trindavo skalbinius rankomis. Drabužius džiovindavo ant kieme ištemptos virvės. Kiekvienas butas turėjo savo vietą, kur džiovinti. Šalia viryklės turėjome mažą primusą – įpili žibalo ir gali pasišildyti maisto. Dar turėjome mėsmalę. Maždaug kas savaitę ateidavo peilių galąstojas. Jis atsinešdavo specialų įrenginį. Mes, vaikai, stovėdavome šalia ir padėdavom su koja minti galąstuvą. Mes nieko neturėjom. Turėjome tik labai mus mylinčius tėvus. Nors tėvas, Antrojo pasaulinio karo dalyvis, buvo apdovanotas ordinais ir galėjo prašyti privilegijų, jis to nedarė. Nenorėjo. Gyvenome iš jo, duonos kepyklos darbuotojo, atlyginimo ir trečios grupės invalidumo pensijos. Mama buvo namų šeimininkė.

Mano vaikystės žiemomis Lietuvoje spausdavo 20–25 laipsnių šaltis. Motina pakeldavo mane apie 4–5 val. ryto, apsimūturiuodavome šilčiausiais, kokius turėjome, drabužiais ir eidavome į šaltį. Tamsu, sniego gal pora metrų, o mes einame J. Garelio ir Universiteto gatvių kampo link, kur buvo duonos parduotuvė. Kai ir aš su mama stovėdavau eilėje, duonos ir miltų gaudavome dvigubai.

Šalta, norėdavosi miego, ne kartą eilėje prie duonos verkiau. Stovėdavau ne aš vienas vaikas, dauguma suaugusiųjų atsivesdavo atžalas. Eilėje prie duonos stovėdavo ir komunistai bei jų vaikai. Mano tėvas dirbo duonos kepėju, tad gali kilti klausimas, kodėl tėvas neatnešdavo duonos iš kepyklos? O todėl, kad jei kas nors pamatytų jį tai darantį, tai būtų valstybinė vagystė. Stalino laikais ką nors pavogti iš gamyklos ar kepyklos negalėjai, todėl mes turėjome patys nueiti į parduotuvę, atstovėti eilėje ir parsinešti. Nevalgėme ananasų, greipfrutų, avokadų, bet nebadavome.

Vasarą Vilniaus gatvių sankryžose stovėdavo milicininkai, dėvintys baltus marškinius su raudonais ženklais, nutaisę labai rimtas minas, ir reguliuodavo eismą. Tiek ten tų mašinų ir tevažinėjo.

Elgetų Vilniuje pokariu gyveno nemažai – karo veteranai, invalidai. Dauguma jų buvo be kojų, be rankų. Bekojai važinėjosi su į riedlentes panašiomis lentomis ant ratukų – vietoj kojų iš vienos ir iš kitos pusės buvo pritaisytos tos riedlentės. Neįgalieji stūmėsi rankomis. Važinėjo šaligatviais, elgdavosi be skrupulų, agresyviai šaukdavo: „Dink iš čia!“ Šeštadieniais daug jų susirinkdavo prie pirties. Tai buvo sėkmingiausia elgetavimo diena. Frontininkams pinigų negailėdavo. Apie 1957–1958 m. karo invalidai kažkur dingo, neliko nė vieno. Vėliau skaičiau, kad Nikitos Chruščiovo laikais buvo išleistas įsakymas juos visus surinkti ir išsiųsti į salą Rusijoje – ten juos aprūpino maistu ir pastoge.

Namuose tėvai kalbėjo jidiš, žydų litvakų dialektu. Kieme pirmiausia pradėjau bendrauti lenkiškai, nes mūsų kieme gyveno daug lenkų. Lenkiškai iki šiol susikalbu. Šia kalba kalbėjau gerai, žydiškai prastai, lietuviškai supratau, bet nelabai galėjau kalbėti.

Visas kiemas gyveno lyg viena šeima. Kaimynas pas kaimyną užeiti galėjo kada tik panorėjęs pasikalbėti ar išgerti. Taip gyventi buvo tikrai jauku. Po karo žmonės vieni kitiems labai padėdavo. Ne už pinigus, iš širdies, nes suprato vieną paprastą taisyklę – jei vieni kitiems nepadės, neišsilaikys. Tvyrojo labai draugiška tarpusavio atmosfera. Panašią jaučiau 1971 m. atvykęs į Izraelį, tačiau netrukus ir ten viskas pasikeitė. Šiandienos pasaulyje to nebėra. Gal šiek tiek panašūs santykiai išlikę Izraelyje, Italijoje ar Ispanijoje, kai kaimynai paprasčiausiai užeina vienas pas kitą pasikalbėti. Bet, žinoma, to nėra nei Amerikoje, nei Anglijoje, nei, manau, dabartinėje Lietuvoje. Anglijoje ar Amerikoje gali pragyventi net 10 metų ir nežinoti savo kaimyno vardo, jis tau niekada neištars „laba diena“. O tada, Vilniuje, žmonės, susitikę kieme, niekada nepraeidavo vienas pro kitą, būtinai sustodavo ir neskubiai kalbėdavosi.

Skirtingų tautybių kaimynai sugyvenome tikrai gerai. Bet kartą atsitiko toks dalykas. Sėdėjome kieme su rusu Alioša, tokiu pat vargeta kaip mes visi. Jam buvo tiek pat metų, kiek ir man – gal šešeri. Staiga jis sugriebė akmenį ir taip trenkė man į galvą, kad net kraujas pasipylė. Veiksmą lydėjo žodžiai: „Tu bjaurus žydas. Jūs užmušėt Jėzų Kristų“ Aš net nežinojau, kas tas Jėzus Kristus. Grįžau namo. Motina klausia, kas nutiko. Paaiškinau, kad mes kažką užmušėm, bet nežinau, kas jis. Daugiau niekada nieko panašaus nei iš lietuvių, nei iš lenkų ar kitų rusų patirti neteko. Tada supratau, kad ne visi mes draugaujame taip, kaip draugas Stalinas kalbėjo apie idealią tautų draugystę, kuri esą egzistuoja SSRS.

Mūsų kieme gyveno senutė. Ji turėjo seną gramofoną. Matydavau, kaip ji kiekvieną vakarą atsisėsdavo prie lango, uždėdavo lietuviškų dainų ar pasaulio klasikos plokštelių, klausydavosi muzikos, o skruostais dažnai riedėdavo ašaros. Šalia gramofono stovėjo skrynia, kurioje ji laikydavo plokšteles. Kai po daugybės metų BBC man pasiūlė rengti senosios muzikos laidas, spontaniškai prisiminiau savo kiemo senutę su gramofonu ir plokštelių skrynią. Savo laidą rusų kalba pavadinau „Babuškin sunduk“ („Močiutės skrynia“). Vėliau rusai savo laidai sukūrė pavadinimą „Dieduškin čemodan“ („Senelio lagaminas“). Net ir anglams toks pavadinimas patiko ir jie pradėjo kurti laidas panašiais pavadinimais.

Mano tėvas Giršas Josmanas gimė 1908 m. Dusetose, Zarasų rajone. Jo tėvai anksti mirė. Kaip pasakojo jo draugai, tėvas užaugo Panevėžyje, žydų našlaičių namuose. Bet neseniai gautuose dokumentuose iš Valstybės archyvo apie našlaičių namus nieko nerašoma. Tėvas turėjo du brolius. Prasidėjus karui visus vietos žydus, kurių Dusetose gyveno apie 2000, nužudė. Žudė ne vokiečiai, bet lietuviai kolaborantai. Apie Dusetų žydus sukurtas filmas, rodytas prieš porą metų JAV Holokausto memorialiniame muziejuje Vašingtone. Sužinojau, kad tėvo brolį nušovė ne miške, prie ežero, bet prie namų. Jis nenorėjo eiti į getą, priešinosi, tai jį ir visą jo šeimą išžudė.

Kitą tėvo brolį Moišą sušaudė miške todėl, kad jis savavališkai paliko Dusetų getą, o jis tam ryžosi iš bado. Tėvas man nieko apie tai nepasakojo. Visa tai sužinojau iš knygos. Viena izraelietė, nors niekada nebuvusi Lietuvoje, bet jos visa šeima kilusi iš Obelių, parašė didžiulę istorinę knygą hebrajų kalba apie Dusetas, joje daugybė nuotraukų. Knyga išversta į anglų kalbą, pagal ją sukurtas filmas. Ji po karo pradėjo ieškoti informacijos, dokumentų ir sužinojo, kad jos visa šeima buvo sušaudyta. Prieš kelerius metus ji kreipėsi į mane: „Po poros dienų iš KGB archyvo kompiuteriu atsiųs šimtą lapų. Pažiūrėk, kas ten parašyta.“

Pradėjus skaityti man net bloga pasidarė. Tai nebuvo kokia nors įprasta ar paprasta istorija. Ketvirta dalis vadinosi „Josmano šeimos žudynės“. Supratau, kad tai ne istorija, o mano šeimos, mano dėdės tragedija. Radau Dusetų geto komendanto Juozo Pupeikio, tuomet tik dvidešimtmečio, pasisakymą tardant jį Vilniaus KGB. J. Pupeikis aiškino, kad tai buvęs sunkus darbas, bet kažkas turėjęs tai padaryti. J. Pupeikis buvo nuteistas 25 metus kalėti. Jo gyvenimo vingiai – sudėtingi, buvo pabėgęs su vokiečiais, kariavo netoli Rostovo prie Dono, buvo sužeistas, vėliau sugrįžo į Lietuvą, slapstėsi miškuose. 1992 metais jis buvo reabilituotas, tuo papiktindamas gausią žydų litvakų bendruomenę visame pasaulyje.

Tėvas karo metu buvo kulkosvaidininkas, vadovavo 10–12 žmonių daliniui. Kariaudamas 16-ojoje lietuviškoje divizijoje, buvo smarkiai sužeistas, išplėšta beveik pusė nugaros odos. Kai prausdavomės pirtyje, matydavau – tėvo nugara išvagota tarsi žemėlapis. Tai matydami kai kurie prieidavo ir nieko nesakydami paspausdavo jam ranką, patapšnodavo per petį. Šie momentai jaudindavo.

Už mūšius prie Oriolo, kitus kovinius nuopelnus tėvas apdovanotas Lenino, koviniu Raudonosios vėliavos, Raudonosios žvaigždės, Šlovės ordinais, turėjo Stalino padėkos raštą. Visa tai, kaip ir tėvo nuotrauką, galima rasti Imperijos karo muziejuje Londone. Tėvui yra skirtas 28-asis stendas. Šalia – maršalo Georgijaus Žukovo stendas, už sienos – Hitlerio munduras. Visa istorija.

Tėvas man nieko apie karą nepasakodavo, bet daug ką sužinojau skaitydamas knygas apie 16-ąją lietuviškąją diviziją. Iš knygų sužinojau, kad kai tėvas buvo sunkiai sužeistas prie Oriolo, Aleksejevkos kaime, kur kariavo 16-oji lietuviška divizija, sužeistuosius evakavo „kukurūzniku“ – vienmotoriu lėktuvu An-2. Lėktuvas nusileido paimti sužeistųjų, bet tėvui nebeliko vietos. Lėktuvas turėjo keturis sparnus, tai likusius sužeistuosius iš karo zonos išskraidino pririštus ant apatinių sparnų. Tėvas buvo seržantas, tris kartus sužeistas. Kai paskutinį kartą sužeidė, perkėlė jį į medicinos dalinį. Kai kartą tėvo paklausiau, ar jis buvo už Staliną? Jis atsakė: „Ne už Staliną, o prieš nacius.“ Ir tai esąs didelis skirtumas.

Mokytis pradėjau praėjus pusei metų nuo Stalino mirties. Kaip tik tuomet Rusijoje vyko žydų daktarų teismas – juos kaltino dėl bandymo nunuodyti Staliną. Vienas vyresnis 4 ar 5 klasės vaikis per pertrauką partrenkė mane ant žemės, suėmė už kojų ir pradėjo daužyti galvą šaukdamas: „Jūs, žydai, nužudėt mūsų didįjį Staliną!“ Už Jėzų Kristų jau buvau atkentėjęs, dabar teko kentėti dėl Stalino.

Iki šiol prisimenu 1957 metų vasarą. Tuomet Vilniuje pirmą kartą gyvenime pamačiau tikrus užsieniečius. Sovietų Sąjungoje, Maskvoje, įvyko negirdėtas renginys – pirmasis tarptautinis jaunimo festivalis. Iš viso pasaulio suvažiavo taip vadinamas progresyvus jaunimas. Socialistai, jauni komunistai iš Afrikos, Azijos šalių. Pirmą kartą Sovietų Sąjunga atvėrė duris socialistiniam pasauliui, draugams. Tokių žmonių niekas nebuvo matęs. Jie ir rengėsi kitaip, ir šypsojosi kitaip, atrodė pavydėtinai laisvi. Iš Maskvos jie pasklido po visą Sovietų Sąjungą. Kai kurie jų – ne tik europiečiai, bet ir afrikiečiai, azijiečiai, arabai atvažiavo į Vilnių. Daugelis jų vilkėjo šortus, džinsus, kelnes su kniedėmis. Kitokios kepurės, raudoni, mėlyni, įvairiais piešiniais marginti marškinėliai, ištraukti ant kelnių. Kitas pasaulis!

Žiūrėjome į juos lyg į marsiečius. Katedros aikštėje jie surengė koncertą – vienas grojo gitara, kitas mušė mažą būgnelį, trečias – paprasčiausią skalbimo lentą, dainavo angliškai. Susirinko gal koks tūkstantis žmonių, plojo. Tai buvo tikra šventė, apėmė jausmas, panašus į tą, kai po žiemos pasirodo saulė. Mano noras mokytis geografijos, istorijos ir ypač anglų kalbos dar labiau sustiprėjo.

Man besimokant 1961 m. balandžio 12 d. į kosmosą pakilo Jurijus Gagarinas. Geografijos mokytojas, įžengęs į klasę, pranešė, kad pirmas sovietinis žmogus pakilo į kosmosą. Aš net nežinojau tokio žodžio „kosmosas“. Mums pradėjo aiškinti, kad kosmosas tai, kas viršuje, danguje, kur žvaigždės. Kai kino teatre žiūrėjome kroniką apie skrydį, rusams tai prilygo pergalei kare. Lietuvoje jokio džiaugsmo nepastebėjau. Apie tai nekalbėjo nei mano tėvai, nei pažįstami. Jokio furoro.

Mokykloje mus auklėjo politiškai kryptingai – pasakodavo apie 1959 m. revoliuciją Kuboje, Fidelį Castro, apie tarptautinę darbininkų kovą. Gegužės 1 d., kai vykdavo demonstracijos, žmonės išeidavo nešini Sovietų Sąjungos, sovietinės Lietuvos ir Kubos vėliavomis, su F. Castro portretais, su plakatais „Cuba si, Yankee no“. Buvo toks antisovietinis veikėjas Jura Vasilčenko, tai jis plakate parašė atvirkščiai „Cuba no, Yankee si“. Niekas nepastebėjo, jis taip ir ėjo prospektu.