Arūnas Kumpis. Dronų dienos Kyviškėse – mano nesėkmingas bandymas sudrebinti sistemą

Nuo mano grįžimo atostogų iš Ukrainos buvo praėjusios dvi savaitės su trupučiu. Vieną vakarą sulaukiau pasiūlymo dalyvauti už poros dienų, gegužės 24-ąją, Kyviškių aerodrome vyksiančiame Lietuvos krašto apsaugos ministerijos (KAM) organizuojamame kasmetiniame renginyje „Dronų dienos“. Man buvo pasiūlyta pasisakyti renginio metu vyksiančioje diskusijoje: „Bepiločių orlaivių ekosistemos kūrimas: visuomenės įtraukimas, svarba kariniame konflikte ir jų panaudojimo perspektyva krašto apsaugos sistemoje“.

Pastaruosius metus Ukrainoje kovoju bepiločių orlaivių batalione, praėjau kelią nuo FPV atakos dronų inžinieriaus, antrojo piloto-navigatoriaus iki pagrindinio piloto. Iš vidaus stebėjau, kaip Ukrainos ginkluotosiose pajėgose (ZSU) buvo kuriamas vienas pirmųjų bepiločių atakos dronų batalionų. Be to, praėjusių metų rudenį vykusiame Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) posėdyje pristačiau savo parengtą bepiločių orlaivių vystymo strategiją. Taigi, renginyje „Dronų dienos“ įžvelgiau galimybę pasidalyti sukaupta patirtimi ir nesvyruodamas sutikau.

Kyviškės – nedidelė, apie 20 km nuo Vilniaus į rytus nutolusi, gyvenvietė. Vieta man puikiai žinoma, kažkada šiame aerodrome teko kilti ir leistis vienmotoriu „Cesna 152“ (esu išlaikęs vadinamąjį PPL, angl. – Professional Pilot License). Atvykau jau renginiui prasidėjus. Dalyviai: bepiločių orlaivių gamintojai, Lietuvos karo pramonės, kariuomenės, Lietuvos šaulių sąjungos atstovai, investuotojai ir žurnalistai. Iš valdžios atstovų bei politikų dalyvavo ir kalbas sakė Premjerė Ingrida Šimonytė, krašto apsaugos ministras Laurynas Kasčiūnas, Seimo Pirmininko pavaduotojas Paulius Saudargas. Diskusijoje taip pat dalyvavo Lietuvos šaulių sąjungos vadas plk. ltn. Linas Idzelis.

Neskaitant fantazijų apie dirbtinį intelektą, dronų spiečius ir robotų karus ar kariuomenės atstovo eilinio patikinimo, kad dronai iš esmės nieko nepakeis mūšio lauke, viskas maždaug sukosi apie prieš kelias dienas krašto apsaugos ministro L. Kasčiūno pristatytą bepiločių orlaivių plėtojimo viziją.

Nesileisiu į detales, ką kalbėjo kiti diskusijos dalyviai, nes neskaitant fantazijų apie dirbtinį intelektą, dronų spiečius ir robotų karus ar kariuomenės atstovo eilinio patikinimo, kad dronai iš esmės nieko nepakeis mūšio lauke, viskas maždaug sukosi apie prieš kelias dienas krašto apsaugos ministro L. Kasčiūno pristatytą bepiločių orlaivių plėtojimo viziją, susidedančią iš tokių keturių punktų:

1. Piliečių rengimas – 2 dienų kursai civiliams Bepiločių orlaivių kompetencijų centre prie Lietuvos karo akademijos. Tikslas – parengti 1000 dronų operatorių per metus.

2. Bepiločių orlaivių pramonės skatinimas – numatyta skirti 10 mln. eurų Lietuvoje pagamintiems ir Ukrainai skirtiems bepiločiams įsigyti.

3. Lietuvos šaulių sąjungos pajėgumų stiprinimas – numatyta papildomai per metus skirti 1,5 mln. eurų bepiločių orlaivių vystymui.

4. Nevyriausybinių organizacijų įtraukimas – numatyta skirti 100 tūkst. eurų visuomenės įgūdžių stiprinimo projektams remti.

Diskusijos pabaigoje gavau žodį ir aš. Klausimas man skambėjo maždaug taip:

Kokios pagrindines dronų panaudojimo pamokos Rusijos karo Ukrainoje kontekste ir ką turėtume daryti kitaip Lietuvoje, atsižvelgdami į šias patirtis?

Mano atsakymas:

• Ką aš manau? Pirmiausia, manau, jog pasigailėsite, kad mane čia pakvietėte.

Kariuomenės vadovybė savo pasisakymuose nepraleidžia progos pasigirti apie tą turimą vieną bepiločių orlaivių skyrių Šiauliuose ir kažkokių mistinių pajėgumų vystymą nuo 2002 metų misijoje Afganistane. Kai nuvykstu į dalinius, o aš į juos nuvykstu gana dažnai, neoficialiai išgirstu apie tą patį „Raven“, kurio neįmanoma pakelti į orą dėl pasibaigusio baterijų galliojimo laiko.

• Manau, jog jau neblogai, kad po dvejų metų karo pagaliau perėjome iš problemos neigimo stadijos į stadiją „tai kaip mes ją spręsime?“ Gerai, kad bandoma įtraukti visuomenę į bepiločių orlaivių pajėgumų vystymą, tačiau kas iš to, kai pati kariuomenė yra visiškai nepasirengusi bepiločius orlaivius integruoti į kariuomenės struktūrą. Kariuomenės vadovybė savo pasisakymuose nepraleidžia progos pasigirti apie tą turimą vieną bepiločių orlaivių skyrių Šiauliuose ir kažkokių mistinių pajėgumų vystymą nuo 2002 metų misijoje Afganistane. Kai nuvykstu į dalinius, o aš į juos nuvykstu gana dažnai, neoficialiai išgirstu apie tą patį „Raven“, kurio neįmanoma pakelti į orą dėl pasibaigusio baterijų galliojimo laiko, arba apie šiuo metu vykdomus chaotiškus bepiločių orlaivių užpirkimus nežmoniškomis kainomis, nežinant nei kaip, nei kur juos panaudoti.

• Akivaizdu, kad mūsų kariuomenėje nėra jokio bepiločių orlaivių panaudojimo ir integravimo į bendrą gynybos sistemą plano ir strategijos. Atakos dronų priskyrimas prieštankinės kovos padaliniams tai tik patvirtina.

• Galiu trumpai papasakoti, kaip realus bepiločių orlaivių pajėgumas suprantamas šiuolaikiniame kare Ukrainoje.

• Turint omenyje Lietuvos Respublikos sienos su priešiškomis valstybėmis ilgį ir mūsų kariuomenės dydį, vienas mūsų batalionas greičiausiai privalės kontroliuoti maždaug 50 km pločio atsakomybės ruožą.

• Realus skirtingų tipų bepiločių orlaivių pajėgumas turėtų užtikrinti:

1. Nuolatinį šio atsakomybės rajono monitoringą – 24 val. per parą, 7 dienas per savaitę;

2. Realaus laiko vaizdo transliaciją į operacijų koordinavimo centrus;

3. Aptiktų taikinių (technikos ir gyvosios jėgos) naikinimą (reakcijos laikas nuo taikinio aptikimo iki atakos orlaivio pakilimo – iki 2 min.);

4. Priešo logistinių kelių minavimą iš oro;

5. Artilerijos ir minosvaidžių ugnies koregavimą;

6. Sąveiką su kitais karuomenės padaliniais (pėstininkais, radijo elektroninės kovos, oro gynybos padaliniais ir t. t.).

• Akivaizdu, kad nė vienas Lietuvos kariuomenės batalionas šiandien tokio pajėgumo neturi ir tokių užduočių vykdyti negali. Ir sprendžiant pagal tai, kokia linkme viskas vystosi, to pajėgumo mes neturėsime nei po metų, nei po trejų. Panašu, kad kaip ir ukrainiečiai, mokysimės ne iš svetimų, o iš savo klaidų.

• Na, o grįžtant prie visuomenės įtraukimo į bepiločių orlaivių ekosistemą, galiu pridurti, kad tas planuojamas įkurti Bepiločių orlaivių kompetencijų centras prie Lietuvos karo akademijos, kuriame per 2–3 dienas ketinama parengti dronų operatorių, o per metus – vieną tūkstantį, tai tikriausiai kažkoks nesusipratimas. Sunku patikėti, kad tai būtų tiesa, nes, pavyzdžiui, aš kovinių FPV atakos dronų operatoriumi tapau po pusės metų trukmės mokymosi ir intensyvių pratybų. Na, bet Lietuvoje tikimasi dronų operatorių parengti per 2–3 dienas. Tai, tikriausiai, tik pokštas.