Egzistuoja nuomonė, kad tai yra du priešingi vienas kitam vadybiniai modeliai, bet taip pat egzistuoja ir nuomonė, kad jie yra vienas kito papildiniai. Jeigu Naujoji viešoji vadyba kaip kilusi iš privataus sektoriaus absoliutina kiekybinius rezultatus, tai Naujasis viešasis valdymas siekia kiekybinių ir kokybinių aspektų balanso.
Naujajam viešajam valdymui yra būdingi tokie patrauklūs viešojo valdymo principai, kaip atvirumas, skaidrumas, pliuralizmas, socialinė atsakomybė, socialinė lygybė, socialinė kokybė, vis dėlto, jam labai trūksta šiems principams tinkamų realių, konkrečių įgyvendinimo metodų.
Jeigu individualistinė Naujoji viešoji vadyba bekonkuruodama kartais „pameta“ viešąjį interesą, tai Naujajam viešajam valdymui yra būdingas atsakingas viešųjų reikalų tvarkymas, suprantant, kad viešajame sektoriuje privataus verslo metodais ne viską galima pasiekti. Tačiau, jeigu Naujajai viešajai vadybai formuotis užtenka ir principų, ir konkrečių metodų, tokių kaip „globalaus biudžeto“ sudarymo, prioritetinio planavimo, kokybės standartų formalizavimo, sugretinimo (angl. benchmarking) metodo, tai Naujajam viešajam valdymui yra būdingi tokie patrauklūs viešojo valdymo principai, kaip atvirumas, skaidrumas, pliuralizmas, socialinė atsakomybė, socialinė lygybė, socialinė kokybė, vis dėlto, jam labai trūksta šiems principams tinkamų realių, konkrečių įgyvendinimo metodų.
Iš tikrųjų, Lietuvos socialinis-ekonominis modelis, kartais spėriau, kartais lėčiau, per pastaruosius tris dešimtmečius dreifavo liberalaus-marginalinio modelio kryptimi, kas logiškai būtų leidę lengviau pritaikyti Naujosios viešosios vadybos, bet ne Naujojo viešojo valdymo principus ir metodus. Dalis organizacijų Lietuvoje, tokių kaip, pavyzdžiui, Vilniaus miesto savivaldybė, vadovaujant jai Artūrui Zuokui, to ir ėmėsi savo veikloje. Tačiau Naujasis viešasis valdymas su tokiomis savo modifikacijomis, kaip „gerasis valdymas“, „sumanus valdymas“, labiau atliepė laikmečio iššūkius tiek dėl socialinio teisingumo pareikalavimo iš viešojo sektoriaus paslaugų klientų pusės, tiek ir sudarė pažangesnio valdymo įvaizdį visuomenėje.
Atskiri didžiosios politikos dalyviai, pavyzdžiui, Lietuvos Prezidentas Gitanas Nausėda ar Nacionalinio susivienijimo lyderiai Vytautas Radžvilas ir Vytautas Sinica, taip pat – žiniasklaidos atstovai, pavyzdžiui, Andrius Tapinas su savo iniciatyvomis, aktyvus visuomenininkas Kęstutis K. Urba, neleisdavo „gerajam valdymui“ dūlėti stalčiuose, keldavo jį į aukštesnį politinį ir viešinimo lygmenį, politinių partijų programas ir žiniasklaidos priemones. Gi socialinių mokslų atstovai iš Mykolo Romerio, Kauno ir Klaipėdos universitetų paskelbė gausybę straipsnių šia tema mokslinėje ir publicistinėje periodikoje.
Naujasis viešasis valdymas Lietuvoje dažnai būdavo traktuojamas kaip savitikslis ir abstraktus principas, nepakankamai siejamas su realiomis valdymo struktūromis bei realiomis valdymo reformomis.
Tačiau Naujasis viešasis valdymas Lietuvoje dažnai būdavo traktuojamas kaip savitikslis ir abstraktus principas, nepakankamai siejamas su realiomis valdymo struktūromis bei realiomis valdymo reformomis. Taip, pavyzdžiui, Naujajam viešajam valdymui atitinkant ne tik valdymą iš viršaus į apačią, bet ir iš apačios į viršų, t. y. didesnę decentralizaciją, Lietuvoje realūs, gyvenimiški procesai vyko atvirkščiai: viešasis sektorius vis labiau centralizavosi, buvo naikinami atskiri regioniniai Mokesčių inspekcijos, Sodros skyriai, centralizuojama sveikatos apsauga ir švietimo sistema, uždarant dalį sveikatos ir švietimo įstaigų periferijoje.
Pridėjus panašius procesus viešajame transporte ir privačiame sektoriuje, kaip, pavyzdžiui, bankų skyrių uždarymą regionuose, turime išsamesnį vaizdą ir atsakymą, kodėl didėjo skirtumai tarp didžiųjų miestų, ypač – Vilniaus ir šalies regionų.
Vietoje deklaruojamos regioninės politikos vystymo, kuri, reikia pripažinti, pasižymėjo atskirais proveržiais atskirose rajoninėse savivaldybėse, bendra tendencija, lyginant Vilnių ir regionus, yra akivaizdi – toliau auga vystymosi netolygumai ir regionuose didėja socialinė atskirtis.
Jeigu individualistinis Naujosios viešosios vadybos įgyvendinimas gali skatinti finansinį veikiančiųjų piktnaudžiavimą, autokratinį viešųjų įstaigų vadovų valdymą, beatodairišką kiekybinių rezultatų vaikymąsį be humaniško požiūrio į savo organizacijos darbuotojus, tai, bet kokiu atveju, prosocialus Naujasis viešasis valdymas turėtų skatinti didesnį dirbančiųjų pasitenkinimą savo darbu viešajame sektoriuje.
Jeigu individualistinis Naujosios viešosios vadybos įgyvendinimas gali skatinti finansinį veikiančiųjų piktnaudžiavimą, autokratinį viešųjų įstaigų vadovų valdymą, beatodairišką kiekybinių rezultatų vaikymąsį be humaniško požiūrio į savo organizacijos darbuotojus, tai, bet kokiu atveju, prosocialus Naujasis viešasis valdymas turėtų skatinti didesnį dirbančiųjų pasitenkinimą savo darbu viešajame sektoriuje, geranorišką tarpinstitucinį bendradarbiavimą, aktyvų bendruomeniškumą visuomenėje ir elito grupių veiklą prisidedant prie socialinės atskirties mažinimo.
Būtent Naujasis viešasis valdymas ir jo kitos, šiuolaikiškesnės modifikacijos, susijusios su dirbtinio intelekto panaudojimu ar kita inžinerija, veiksmingiau atlieptų tiek pilietinės, tiek ir tautinės gerovės valstybės kūrimo dvasią bei uždavinius.