Asta Barzdenienė. Kalbos kasdienybės. Karo kalba

Dar vasarą pasipylė inkštimai ir siūlymai, kaip nubausti Lietuvą, o tada Kremlius ėmė ir oficialiai, ir per propagandinius kanalus švaistytis grasinimais bei tariamais ultimatumais, esą, jei reikės, rusams gali nelikti kitos galimybės, tik organizuoti „humanitarinį koridorių su šarvuotomis pajėgomis per Lietuvą“. Kalbos apie konvojų per Lietuvos teritoriją faktiškai reiškia Suvalkų deblokados operacijos pradžią. Nieko daugiau. Tai yra iš esmės puolamoji operacija.

Tokios informacijos porcija kasdien pasiekia kiekvieną lietuvį.

Tai karo kalba. Ja pasakojama apie baimes ir netektis, pergalės džiaugsmą ir pralaimėjimo kartėlį.

Karo kalba yra apgavystė, prieš pustrečio tūkstančio metų teigė kinų karo vadas Sun Dzu. „Jeigu priešas kalba nuolankiai, o kovinis pasirengimas vis stiprėja, jis puls. Jeigu priešas kalba aršiai, o pats skuba pirmyn, vadinasi, jis traukiasi“, – rašo didysis strategas „Karo mene“. Karo retorika stengiamasi nuslėpti, užmaskuoti tikruosius ketinimus ir veiksmus, apgaule nukreipti priešą sau palankia linkme.

Karo kalba yra galingas ginklas ir kovos būdas, ja kreipiamasi į visuomenę, užkrečiama pasitikėjimu, kviečiama į kovą, keliama painiava arba raminama, įtikinama nebūtais dalykais, žaidžiama faktais, slepiami tikrieji kėslai ir uždegama neapykanta, kuri liepsnos dar ilgai. Savo karius palaikome ir aukštiname, priešus silpniname ir menkiname. Tam tinka ir žodžių reikšmės, ir kalbėjimo tonas.

Karo kalboje susiduria ciniškumas ir dorybės. 416 metais prieš Kristų atėniečiams užpuolus Melo (dabar Milo) salą, vyko derybos, kurių dialogas išliko Tukidido „Istorijoje“.

Atėniečių pozicija šiandien būtų apibrėžta kaip Realpolitik, kai nauda nusveria vertybes: „Ir mes, ir jūs puikiai žinome, jog kas yra teisinga, žmonės sprendžia tuomet, kai turi lygias galias, bet pranašesnieji pasiima, kiek gali, o silpnieji pasiduoda.“ Nugalėtųjų neapykantą atėniečiai vertino kaip savo galios ženklą. Stipresnysis visada teisus. Šis karo dėsnis galioja iki šiol.

Karo kalba yra smurto strategija. Jamesas Dawesas studijoje „Karo kalba“ (The Language of War) nagrinėdamas kalbos ir smurto santykį pažymi, kad per pastaruosius dvidešimt metų sutarta kalbą traktuoti kaip smurto tęsinį. Karas turi daug aspektų, vienas iš jų ‒ konkrečiõs kalbõs, kuri formuoja viešąją nuomonę, pasirinkimas.

Karo kalba kuriama dar gerokai prieš pakylant pirmajam lėktuvui, gerokai prieš paleidžiant pirmąją raketą, gerokai anksčiau, nei kario batas ima trypti svetimą žemę. Ką nors pavadinus „karu“, mano Jamesas Dawesas, sukyla žmonių emocijos, vienijamasi bendram tikslui, pateisinamas karinės galios naudojimas, auga išankstinis nusistatymas ar neapykanta žmonėms ir tautoms, su kuriomis kariaujama. Karo kalba kuria bendro priešo paveikslą, sulieja žmones ir šalį į vieną tapatybę, kelia patriotizmą ir norą aukotis dėl savo šalies.

Karo kalba – dvigubų standartų, iškreipto pasaulio, melo kalba. Michaelas Walzeris, amerikiečių filosofas, veikale „Teisingi ir neteisingi karai“ (Just and Unjust Wars) analizuoja karo filosofiją, atkreipdamas dėmesį į tai, kaip kalba vartojama kuriant priešingas ginkluoto konflikto šalis, gilinasi į karinės propagandos verbalinės ir vizualinės kalbos sąveiką, lygina ir supriešina žiniasklaidos pranešimus apie karą su oficialių pranešimų kalba. Visa tai matome ir dabar, kai rusai karą vadina krize, taip nuvertindami tūkstančius karo aukų, vartoja terminą išvalyti teritoriją vietoj „sunaikinti viską, kas gyva“, dalinė mobilizacija (plg. dalinis nėštumas), išlaisvinimas vietoj „okupacija“. Svetimos valstybės teritorijų aneksija Rusijoje vadinama referendumais, karas – konfliktu, tarsi tai būtų ne nuožmios skerdynės, o koks nors buitinis pasibarimas, kai kviečiama policija.

Jau nuo karo pradžios Vladimiras Putinas invaziją į Ukrainą prilygina sovietų pergalei prieš nacistinę Vokietiją. Būtų įdomu stebėti jo reakciją, atsakant ta pačia leksika: Antrasis pasaulinis karas prasidėjo Vokietijos „specialiąja operacija“, kai Adolfas Hitleris įvedė į Tarybų Sąjungą „ribotą taikdarių kontingentą“, siekdamas „desovietizuoti SSRS“ ir „apginti ten gyvenančių vokiečių teises“.

Per visą sovietmetį, juo labiau dabartinio karo laikotarpį, Rusijos lyderiai nuolat vartoja žodį fašizmas, skirtą išorinėms jėgoms apibūdinti. Apie tai, kaip rusai žongliruoja fašizmo sąvoka, straipsnyje „Devynios rusiškojo fašizmo tezės pagal T. Snyderį“ analizuoja Giedrius Tamaševičius. V. Putinui ir jo garbintojams fašistas arba nacis reiškia tiesiog „mano rinktinis priešas, kurį būtina sunaikinti“, todėl šios sąvokos atlieka savotišką „išlaisvinančią“ funkciją, pateisinančią tiek karinę agresiją, tiek nusikaltimus žmogiškumui, tampa neapykantos kalba, kuria pateisinami karo nusikaltimai.

George‘o Orwello aprašyta naujakalbė, teigia Giedrius Tamaševičius straipsnyje „Rusijos karo kalba: tarp melo, chamizmo ir zombių bubenimo“, Rusijoje įgyja ypatingų bruožų. Bijoma ne pačių „draudžiamų“ žodžių, bet to, kad kas nors kitas iš valdžios perims teisę vadinti daiktus savais vardais. Kadangi kalba yra susijusi su pačia intymiausia, giliausia žmogaus esme, su jo paties „aš“, atidavęs teisę į kalbą valstybei, asmuo praranda galimybę įvardyti patį save ir netenka galios sau pačiam. Rusijos valdžia, pasitelkusi žiniasklaidą, per daugelį metų pasiekė, kad šis ryšys tarp „aš“ ir „mano kalba“ būtų nutrauktas. Todėl naujakalbės esmė – ne tiek tai, kad žmonės negali ko nors pasakyti, bet tai, kad iš viso nebegali veikti.

Išlikti žmogumi, išsaugoti žmogiškumą nežmogiškomis sąlygomis – tokia vidinė žmonių kova už būtį kare. Todėl kartais karo kalba gali išaukštinti gražiausius ir prasmingiausius dalykus. Laidojant pirmąsias karo su Sparta aukas 430 m. prieš Kristų, Atėnų stratego Periklio lūpose pirmą sykį Vakarų civilizacijos istorijoje nuskambėjo žodis demokratija: „Mūsų santvarka vadinasi demokratija, kadangi viskas tvarkoma ne mažumos, bet daugumos labui.“ „Labiau pasikliauname ne gudrumu ir slaptumu, bet mūsų veiksmais rodoma dvasios stiprybe“, – nuožmaus karo dienomis tęsia Periklis, – o „paslaugą darome ne skaičiuodami naudą, bet drąsiai pasitikėdami savo laisve“ (Tatjanos Aleknienės vertimas).

„Karas yra didis valstybės reikalas, mirties ir gyvybės pagrindas, išlikimo ir žūties kelias. Tai privalu apmąstyti ir perprasti“, – įvardijo Sun Dzu „Karo mene“. Mąstome ir perprantame sava kalba – žodžiais ir sąvokomis, reiškiančiomis mintis, ketinimus, veiksmus, išgyvenimus, patirtį, baimes ir svajones. Karas – mirties zona, jo akivaizdoje kalba tampa ginklu ir išsigelbėjimu, būties ir nebūties dalyviu ir liudininku.