Bet į straipsnio pradžią norėčiau iškelti vieną Post Scriptum: 1944 m. JAV tragiškai žuvęs A. Smetona buvo palaidotas Klivlendo kapinėse. Tuomet planuota jo palaikus grąžinti į Lietuvą iškart atgavus nepriklausomybę. 1975 m. prezidento palaikai buvo perkelti į Ohajo valstijos Čerdono miestelio, kur gyvena jo giminaičiai, kapines „All Souls“.
Kauno miesto meras Rytas Kupčinskas ragino palaikyti iniciatyvą 2014 m. perlaidoti prezidento A. Smetonos palaikus Kaune. Ar tai įvyks, dar nežinia. Mat pirmojo Lietuvos prezidento giminaičiai tebemano, kad jo palaikams Lietuvoje „nebus užtikrinta ramybė“... Apie kokią ramybę ir saugumą kalba užjūriečiai, sunku paaiškinti. O vietoj to Lietuvoje tebelieka styroti sovietiniai stabai, Grūto parko statulos, niekaip neišnyksta sovietinė ir komunistinė atributika, gi A. Smetonai atgulti sumanytame Prezidentų Panteone Vilniuje vis dar neatėjo laikas.
Prieš pusšimtį metų Amerikos lietuvių leidinyje „Aidai“ santrumpa J. Ž-kis (ten dirbo nuolatinis žurnalo bendradarbis Povilas Žumbakis) pasirašytame straipsnyje buvo aptarta literatūros tyrinėtojo ir žurnalisto Aleksandro Merkelio 1964 m. Niujorke išleista biografinė knyga „Antanas Smetona. Jo visuomeninė, kultūrinė ir politinė veikla“. Monografija buvo tarsi šio visuomenės veikėjo 1938 m. parašytos knygos „Antanas Smetona – Nepriklausomos Lietuvos kūrėjas ir vadas“ tąsa, tarsi žvilgsnis per laiko atstumą.
Tas J. Ž-kis sarkastiškai vertino A. Merkelio – asmeninio prezidento sekretoriaus - pateiktą idealizuotą pirmojo Lietuvos vadovo asmenybę, pabrėždamas, kad A. Smetona lyginamas „su tokiais įžymiais mūsų tautos vyrais, kaip Vytautas Didysis, vyskupas Motiejus Valančius, vyskupas Antanas Baranauskas ir Vincas Kudirka...“, kurie esą irgi buvo kontraversiški.
Negalima teigti, rašė „Aidai“, kad A. Smetonai Maskvos ultimatumas ar bent jos galutiniai kėslai būtų buvę staigmena. Kaip rašė A. Merkelis, A. Smetona jam taip aiškinęs, kodėl jis, 1939-ųjų spalio 10 d. atgavus Vilnių ir po 18 dienų į sostinę iškilmingai įžengus lietuviškiems daliniams, nesiskubino keltis į Lietuvos sostinę: „Aš į bolševikų klastingai grąžintą Vilnių nesikelsiu. Ten įsikūręs kaip Respublikos Prezidentas, bolševikams okupavus Lietuvą, nebegalėčiau pasitraukti, tapčiau jų belaisviu ir būčiau verčiamas pasirašyti Lietuvos nepriklausomybės sužlugdymą“.
Stebinantis nuovokumas, kuris rodo, kad Maskvos ultimatumo Kaune buvo laukiama. Štai kodėl, kaip teigia knygos komentaro autorius, A. Smetona, kaip šalies vadovas ir kariuomenės vadas, turėjo geriau pasirengti gresiančiai okupacijai. Šiaip būdama autokratinė asmenybė, jis tą naktį nepajėgė įtikinti Vyriausybės narių bent simboliškai pasipriešinti sovietinei invazijai.
Tokiai išvadai A. Smetonos oponentai pasitelkia dar vieną argumentą: prezidentas tuomet turėjo nepaprastų galių užtikrinti bent dalinį Lietuvos saugumą. „Juk ne demokratinio Seimo, o paties A. Smetonos 1934 metų gruodžio 31 d. paskelbtame kariuomenės vadovybės įstatyme buvo štai koks straipsnis: „Respublikos Prezidentas įsako kariuomenės Vadui pradėti karo veiksmus, kai paskelbiamas Lietuvai karas arba kai priešo jėgos veržiasi į Lietuvos teritoriją“, - priminė „Aiduose“ vienas iš jo kritikų.
O jeigu šis faktas pamirštamas, tai atsiranda kitas, kurį savo parašu irgi patvirtino pats prezidentas: „1936 metų birželio 30 d. išleistas karinės prievolės įstatyme buvo įrašyti tokie žodžiai: „Lietuvos nepriklausomybės ir jos žemių neliečiamybės gynimas yra visų Lietuvos piliečių ir visų lietuvių aukščiausias tikslas ir garbinga pareiga. Tatai siekiama ... nepagailint nei savo turto, nei gyvybės“. Ši prievolė užfiksuota ir 1938 m. konstitucijoje, kuri šiuo atveju taikoma ir valstybės vadovui.
A. Merkelio ir A. Smetonos oponentai po kruopelę surinko nemažai įrodymų, kad prezidentas nebuvo tvirtas valstybininkas nuo pat 1920 m. balandį vykusių Steigiamojo Seimo rinkimų. Tačiau, kaip pastebėjo „Aidai“, nusikalstamas neryžtingumas ypač išryškėjo Lietuvos okupacijos išvakarėse. Antai, 1940 m. birželio 13 dieną A. Smetona visą dieną laukęs iš Maskvos grįžusio ministro pirmininko A. Merkio, bet tas atėjęs tik kitą dieną, 10 val. vakare, „apatiškas ir nusivylęs“. Taip ir kyla klausimas, daro išvadą autorius: „nejau prezidentui buvo sunku paskambinti A. Merkiui ir paprašyti ateiti su pranešimu apie savo vizitą Maskvoje tokiu lemtingu Lietuvai metu?“
„Nuo 1939 m. spalio 10 d. iki 1940 m. birželio 15-os praėjo daugiau kaip aštuoni mėnesiai, o kas jų būvyje padaryta pasiruošti prezidento numatytai galimai bolševikų okupacijai? - toliau retoriškai klausė J. Ž-kis. - Bene vienintelis pozityvus ateities kovai veiksmas buvo — 1940 m. birželio 2 dienos įspėjimas Lietuvos diplomatams užsienyje, kad katastrofos atveju jie Lietuvos diplomatijos šefu laikytų Stasį Lozoraitį, o jo pavaduotojais Petrą Klimą ir Jurgį Šaulį“.
Kitaip sakant, A. Merkelio prisiminimuose visa kaltė už nesuvaldytą 1940-ųjų birželio situaciją Lietuvoje tarsi suverčiama kam tik nori, tik ne A. Smetonai, o tai neteisinga. Tokią kontroversiją prieš 50 metų pastebėjo knygos vertintojai. Bet tai buvo prieš pusšimtį metų. Pagaliau tų 1940-ųjų vertinimai iš šiandienos – nutolusios beveik per 75-rius metus – pozicijų atrodo kaip nevykusi tragiškos Lietuvos lemties rekonstrukcija.
Bet ar tai leidžia šį vienvaldį, dažnai griežto ir nesutaikomo būdo Lietuvos vadovą apibūdinti ne tik kaip „nepriklausomos Lietuvos kūrėją, publicistą, teisininką, bet ir kaip neteisėtu nedemokratiniu būdu į valdžią patekusį politiką, nedemokratinio režimo kūrėją, pamynusį Konstituciją, galiausiai – bėglį, apleidusį valstybę lemiamą akimirką“?
Žinoma, ne. O bene taikliausiai dar Atgimimo metais A. Smetonos asmenybę apibudino vienas žymiausių šiuolaikinių semiotikų Algirdas Julius Greimas. Į klausimą „O kam iš viso Lietuvoje buvo reikalingas Antanas Smetona?“ jis atsakė: „Tam, kad visi, dar net iki šiol, galėtų jį neigti, ir kad jisai savo pastovumu galėtų teigti Lietuvos nepriklausomybę“. Dar jis yra pridūręs: „Mes džiaugėmės Smetonos režimo žlugimu, bet nepagalvojome, kas atsitiks jį nuvertus.“
O dabar A. Smetonos elgesį prieškaryje mėginkime projektuoti į šiandieną. Kuo skiriasi ir kuo panaši dabartinė Lietuvos situacija į 1940-ųjų aplinką? Tiesa, kol kas nėra ultimatumų be pasirinkimo, kol kas karo kanonada griaudi ne šalia Lietuvos, o ir pati Lietuva potencialų agresorių gali atgrasyti efektyviau negu anais priverstinio neutralumo laikais. Tačiau visas viltis dėdami į euroatlantinę gynybą, pasikliaudami mistiniu, teoriniu, niekada dar neįgyvendintu 5-uoju straipsniu ar bičiulių iš už Atlanto garantijomis, mes turime patys rengti krizės scenarijų, kad susirinkę vieną lemiamą naktį neskėsčiotume rankomis iš bejėgiškumo.
Pagaliau ar turime deramą lyderį?