Carlas Bildtas. Hilbilio elegija Ukrainai ir Vakarams

Savo komentaruose, kurie šių metų balandį buvo paskelbti dienraštyje „New York Times“, Jamesas Davidas Vance`as, dabar jau respublikonų kandidatas į viceprezidentus, pasiūlė Ukrainai „gynybos“ strategiją, kuri yra ne kas kita, kaip receptas pralaimėjimui. Nėra abejonių, kad Pekine ir Maskvoje jo žodžiai buvo įdėmiai perskaityti ir palankiai įvertinti. Pataikavimas Rusijai Ukrainos sąskaita reikštų didžiulį strateginį Jungtinių Valstijų pralaimėjimą, o kartu ir jos priešininkių pergalę.

J. D. Vance`o pasisakymas už nuolaidžiavimą Rusijai nieko neturėtų nustebinti. 2022 metais per vieną tinklalaidę su Donaldo Trumpo politiniu guru (šiuo metu įkalintu) Steve`u Bannonu jis sakė: „Man tikrai nerūpi, kas vienaip ar kitaip nutiks Ukrainai“. Jo argumentas iš esmės skamba taip: kadangi Rusija yra didesnė už Ukrainą, ji gali mėtyti daugiau bombų ir raketų, nei ukrainiečiai ir jų rėmėjai Vakaruose gali suvaldyti.

Rusija neabejotinai yra didesnė už Ukrainą. Bet jei tai yra pagrindas Ukrainai pripažinti savo pralaimėjimą, tuomet tą patį argumentą būtų galima pritaikyti dar aštuonioms kaimyninėms šalims, kurios tam tikru metu buvo Rusijos ir (ar) Sovietų Sąjungos imperijos dalis. J. D. Vance`as faktiškai uždegė žalią šviesą Vladimiro Putino siekiams užkariavimo metodais atgaivinti senąją imperiją. Vienintelė kaimynė liktų Kinija – Rusijos partnerė „be ribų“.