Kai kur, tiesa, bus neva rinkimai, nes vargu, ar bus laikomasi tikrų demokratijos taisyklių, skaidrumo, visiems lygių konkurencijos ir diskusijos sąlygų. Deja, taip bus pirmiausia kaimyninėje Rusijoje, kur iš tiesų kovo mėnesį įvyks tik diktatūros pertvirtinimas neva rinkimų būdu.
Todėl Rusijos atveju klausimai belieka tik šie: ar demokratiškieji Vakarai šiuos „rinkimus“ kaip nors pripažins, ar apsimes nepastebėję ir kaip elgsis su nelegitimiu penktą sykį „išrenkamu“ prezidentu, kokios realios politikos laikysis?
Tikroji Rusijos dabartinio politinio elito problema ir yra ta, jog jie suvokia savo nelegitimumą, todėl ir veliasi į karus, kurpia agresijų pateisinimo pseudoistorines „teorijas“, paniškai bijosi ne tik „maidanų“, bet ir menkiausių opozicijos apraiškų, nuolat griežtina represijas. Todėl kai kurių Vakarų politikų tikėjimas, jog ši situacija kažkokiu būdu išsispręs savaime ir bus galima grįžti prie „business as usual“, pavojingai naivus.
Režimui tik per metus „pavyko“ suformuoti ilgą vadinamamąjį užsienio agentų sąrašą, kuriame šimtai Rusijos kultūros, žiniasklaidos, nevyriausybinių organizacijų veikėjų, siekiant dar labiau atgrasyti visuomenę nuo bet kokio savarankiško mąstymo. Į vadinamuosius prezidento rinkimus, kruopščiai filtruojant, įleidžiami tik nieko nereiškiantys ir pagrindiniam kandidatui nepavojingi konkurentai, kurie tik paprastai ir dar prastai atlieka statistų vaidmenį, tuo mėgindami sudaryti kažkokių neva rinkimų iliuziją.
Keisčiausias pavyzdys – net neleisti balotiruotis mažai žinomai žurnalistei iš provincijos Jekaterinai Duncovai, tik labai atsargiai pasisakiusiai už taiką, taip pat priešų neieškojimą šalies viduje bei svetur, pilietinės visuomenės kūrimą.
O greičiausiai Kremliaus baimės akys tokios didelės tik todėl, kad Jekateriną Duncovą socialiniuose tinkluose tuoj pat palaikė šimtai tūkstančių ir kažkas dar paskubėjo palyginti su Sviatlana Cichanouskaja bei rinkimais Baltarusijoje, kurie, kaip žinome, ypač išgąsdino Kremlių.
Kai kuriose šalyse vyks ir po keletą rinkimų – ir parlamentų, ir savivaldos ar prezidentų, o Lietuvoje, kaip žinoma, taip pat net treji, kas atsitinka tik sykį per dvidešimtmetį. Tai reiškia, jog permainų bet kuriuo atveju bus nemenkų: keisis lyderiai, vadovai, politinės kryptys, politika apskritai, kurią prognozuoti tampa vis sunkiau net analitikams bei ekspertams.
O po Europos Parlamento rinkimų, kurie vyks visose 27 Europos Sąjungos šalyse birželio mėnesį, turėsime ne tik jo naują sudėtį, bet kiek vėliau – ir naują Europos Komisiją, kuriai, kaip ir Europos Parlamentui, teks ne tik tęsti paramą kovojančiai Ukrainai, bet ir spręsti pačios Europos Sąjungos saugumo problemas, susidurti su plėtros bei galimų valdymo reformų iššūkiais.
Vienas jų – vienbalsiškumo atsisakymas, kurį ypač didžiosios Bendrijos narės traktuoja kaip pagrindinį trukdį Europos Sąjungos plėtrai ir numatomoms reformoms. Tokios nuotaikos dar sustiprėjo po destruktyvių Vengrijos lyderio Viktoro Orbano mėginimų blokuoti Ukrainos derybų dėl narystės Europos Sąjungoje pradžią bei finansinės paramos. Ar Lietuva jau turi bent kiek suderintą tarp nesutariančių ir nesikalbančių tarpusavyje šalies valdžios šakų poziciją šiuo klausimu?
Nors Lietuvoje rinkėjai nelaiko Europos Parlamento rinkimų svarbiais ar ką nors keičiančiais jų gyvenime, kitaip galvojama Vokietijoje ar Prancūzijoje, kurių išrinktieji parlamentarai gali ir nulemti ne tik šios institucijos veiklos kryptį, bet iš dalies ir būsimos Europos Komisijos suformavimą.
Todėl, pavyzdžiui, Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas Naujųjų išvakarėse savo kalboje minėjo ne tik olimpines Paryžiaus žaidynes, vidaus ir europines ekonomikos problemas, aktualią prancūzams pensijų reformą, bet nemažai dėmesio skyrė būsimiems šalies rinkėjų pasirinkimams, būtent renkant Europos Parlamentą.
Jis kone dramatiškai suformulavo dilemą: „sustabdyti Rusiją ir palaikyti ukrainiečius ar nusileisti autokratinėms jėgoms?“ Taip pat grįžo prie Bendrijos saugumo problemų, pareikšdamas, jog būtina „perginkluoti Europos suverenitetą pavojaus akivaizdoje.“
Mūsų saugumui ir visai pasaulio geopolitinei situacijai, suprantama, itin aktualūs JAV prezidento rinkimai, kurie, beje, vyks beveik vienu metu su mūsų Seimo, tačiau jau dabar aišku, jog šios šalies politikai kone visus metus privalės tiems rinkimams, o tai reiškia – vidaus problemoms, skirti daugiau dėmesio nei užsienio politikai, nors Vašingtone liepos mėnesį jau rinksis NATO viršūnės.
Negalima nepaminėti ir prezidento rinkimų Taivane, kurie bus bene pirmieji šiemet – jau sausio 13-ąją, ir į kuriuos vienaip ar kitaip, matyt, reaguos Kinija. Tiek Pekinas, tiek Vašingtonas šiuos rinkimus stebi ypač įdėmiai. Reikia melstis, kad jie netaptų geopolitiniu „žemės drebėjimu“, dar ir galinčiu surezonuoti su jau dabar vykstančiais kruvinais konfliktais pasaulyje.
Bet kuriuo atveju, mums svarbiausi Lietuvos pasirinkimai – ar turėsime po jų drąsius ir už šalies saugumą atsakingus politikus, visų pirma? Partijos taip ir nesugebėjo susitarti dėl užsienio politikos prioritetų, o ir susitarimas dėl gynybos jau reikalauja atnaujinimo, tačiau ir šiuo atveju stebime tik vangius politikų paraginimus vienas kitam, o vežimas stovi įklimpęs ten pat. Ir, atrodo, gėdingai riogsos iki pat iškilmingai numatomo paminėti NATO narystės dvidešimtmečio.
Protu nesuvokiama situacija su Lietuvos ambasadoriaus (ne)skyrimu Varšuvoje, kuri, dabar jau akivaizdu, nepasikeis iki naujojo Prezidento išrinkimo, kai šiuo metu aktualiausias klausimas politinėje darbotvarkėje – būtent geri santykiai ir dalykiškas bendradarbiavimas su naująja Donaldo Tusko Vyriausybe, visų pirma, saugumo ir gynybos klausimais.
Beje, kartu su Vokietija, taip pat kitomis Baltijos jūros regiono valstybėmis. Neužtenka tik džiaugtis, jog „Baltija tampa NATO jūra“, būtina tai įtvirtinti realiu regioniniu bendradarbiavimu gynybos ir saugumo srityje, imtis aktyvių veiksmų bei iniciatyvų. Kaip, beje, neužtenka ir Gitano Nausėdos skambučių ar žinučių Andrzejui Dudai, kurie, nežinia, ar dar nepablogintų situacijos, žinant, kokia vidinė politinė įtampa tvyro pačioje Lenkijoje.
Todėl klausimas, ar pakaks naujai išrinktiems politikams išminties, sumanumo ir pastangų skirti realiems, šaliai reikalingiems sprendimams, vis labiau įsisiūbuojant geopolitinėms bangoms, o ne tik nesveikoms ambicijoms ar rietenoms, jau nebe retorinis.