Dairytasi Kremliuje į mūsų pajūrį ir vėlesniais metais – tuo galime įsitikinti pažvelgę į tinklalapyje „Karty.Narod.ru“ patalpintą žemėlapį, iliustruojantį 2001 – 2002 m. (taigi jau V. Putinui valdant) vykusį naujo Rusijos administracinio teritorinio suskirstymo aptarimą. Kaip ir kai kurių kitų postsovietinių valstybių pasienio plotai, Klaipėdos kraštas pažymėtas jame geltona spalva – kaip teritorija, kuri (taip pat, kaip ir Estijos Narva arba Latvijos Latgalija) turėjo būti prijungta prie Rusijos, tiksliau prie jos administruojamos Karaliaučiaus srities, kuri būtų pervadinta „Ypatingaja Rytprūsių administracine teritorija“ (http://karty.narod.ru/great/olegg1/olegg1.html#map).
Šiame „būsimo Rusijos administracinio teritorinio suskirstymo“ žemėlapyje Klaipėdos kraštas (kaip ir kai kurių kitų postsovietinių valstybių tam tikri plotai) yra nudažytas geltona spalva – kaip teritorija, kuri turi būti prijungta prie Rusijos.
„Žalieji žmogeliukai“ – jau ant Lietuvos slenksčio? Kai manoma, kad „Rusija yra visur, kur tik yra rusų“ – visko gali būti…
Bet labiausiai aktualus mums yra dabartinio erzelio dėl Klaipėdos krašto suaktyvėjimas, vykstantis jau beveik trejus metus. Štai ir konkretūs pavyzdžiai – prasidėjus Rusijos agresijai prieš Ukrainą, netrukus pasikeitė „Vikipedijos” straipsnių apie Klaipėdą ir jos kraštą versijų įvairiomis kalbomis turinys. Tiksliau sakant, net dvidešimtyje „Vikipedijos“ straipsnių „Klaipėda“, „Klaipėdos kraštas“ ir „Klaipėdos operacija (1945)“ versijų įvairiomis kalbomis yra pateikta informacija, kuri, švelniai tariant, neatitinka istorinės tikrovės.
Kaip matyti iš pateikto žemėlapio, Lietuvos SSR Klaipėdos srities (kuri egzistavo tik 1950 – 1953 m.) sienos visiškai nesutapo su istorinėmis Klaipėdos krašto sienomis / Wikipedia.org
Kaip matome, čia nėra paaiškinta, kieno gi dalis buvo ta „Klaipėdos sritis“ (beje, egzistavusi tik 1950 – 1953 m.) nuo 1945 iki 1948 m., tačiau šią informacijos spragą paslaugiai užpildo abi (parašytos atitinkamai „taraškevica“ ir „narkomauka“) gudiškos to paties „Vikipedijos“ straipsnio versijos, kuriose parašyta, kad „1945 m. sausio 28 d. Klaipėda buvo užimta sovietinės kariuomenės ir iš pradžių priklausė Kaliningrado sričiai, o 1950 m. buvo prijungta prie Lietuvos SSR“ (https://be.wikipedia.org/wiki/Горад_Клайпедa).
Bet tokios nesąmonės yra peršamos interneto naršytojams ne tik rusų ir gudų kalbomis. Pavyzdžiui, net trylika kalbų (švediškai https://sv.wikipedia.org/wiki/Memelland, daniškai https://da.wikipedia.org/wiki/Klaipėda-regionens_historie, estiškai https://et.wikipedia.org/wiki/Memeli_piirkond, latviškai https://lv.wikipedia.org/wiki/Klaipēdas_apgabals, vengriškai https://hu.wikipedia.org/wiki/Memel-vidék, itališkai https://it.wikipedia.org/wiki/Territorio_di_Memel,
norvegiškai („bokmål“ https://no.wikipedia.org/wiki/Memelland ir „nynorsk“ https://nn.wikipedia.org/wiki/Memelland šios kalbos atmainomis), ukrainietiškai https://uk.wikipedia.org/wiki/Клайпедський_край, portugališkai, https://pt.wikipedia.org/wiki/Território_de_Memel , ispaniškai https://es.wikipedia.org/wiki/Territorio_de_Memel, prancūziškai https://fr.wikipedia.org/wiki/Territoire_de_Memel ir angliškai https://en.wikipedia.org/wiki/Klaipėda_Region) taip pat parašyta, kad 1945 – 1948 metais Klaipėdos kraštas įėjo į Rusijos SFSR Kaliningrado (Karaliaučiaus) srities sudėtį ir tik po to buvo perduotas Lietuvos SSR. Ispaniškai ir prancūziškai dar patikslinta, kad tas „perdavimas“ įvyko 1948 m. balandžio 7 d., o ukrainietiškame tekste puikuojasi kiek kitoks „patikslinimas“ – 1948 m. balandžio 1 d. (Melagių dieną?).
Maža to – pažymėta, kad beveik visų (išskyrus ispanišką) šių straipsnių skirtingomis kalbomis autoriai „netikėtai“ susirado Ch. Wellmanno tekstą tą pačią – 2007 m. kovo 1 dieną. Tampa visiškai akivaizdu, kad tai jokios ne „klaidos”, o centralizuotai ir sąmoningai vykdomas „Vikipedijos” naudotųjų klaidinimas. Tuo pačiu tenka konstatuoti, kad informaciniame kare, kurį Rusija yra paskelbusi visam civilizuotam pasauliui, nuo seno žinomą „kartografinę agresiją“ papildė naujas reiškinys – „vikipedinė agresija“.
Bičiulių iš Flensburgo pagalba po kurio laiko pavyko gauti leidinį „The Kaliningrad Callenge. Options and Recommendations“ su minėtu Ch. Wellmanno tekstu; tuomet paaiškėjo, kad 276 psl. jis iš tikrųjų buvo parašęs, jog 1948 m. balandžio 7 d. Rusijos SFSR perleido Klaipėdos kraštą Lietuvai (kitame – 281 psl. jis kažkodėl mini jau 1947 metus), tačiau nepateikė jokių tai patvirtinančių nuorodų (na iš tikrųjų – kaipgi pateiksi tai, ko nėra). Maža to – tame pačiame leidinyje šalia Ch. Wellmanno studijos buvo patalpintas ir VU Tarptautinių Santykių ir politikos mokslų instituto tuometinio vadovo Raimundo Lopatos straipsnis, kas, kaip galima spėti, turėjo suteikti vokiečių autoriaus pateiktam „faktui“ papildomo „svorio“ ir „tikrumo“...
Ilgiau paieškojus, pavyko surasti ir kitus „šaltinius“, kurie kažkodėl nėra nurodomi po minėtais „Vikipedijos“ straipsniais apie Klaipėdos kraštą. Tai – Natalijos Djakovos studijos „Pasienio ir teritorinių konfliktų postsovietinėje erdvėje atsiradimo problemos“ (1998) (http://www.iskran.ru/russ/works98/dyakova.html#Заключениe) ir „Postsovietinių respublikų teritorijos: nuo istorijos iki dabarties“(2011), kuriose taip pat teigiama, kad „Sovietinės vyriausybės sprendimu 1947 metais dalis Sovietų Sąjungai atitekusios Rytų Prūsijos teritorijos – Klaipėdos kraštas – įėjo į Lietuvos SSR sudėtį“ (http://www.imemo.ru/files/File/magazines/rossia_i_novay/2011_02/NDJA_territory.pdf).
Rašydama apie Klaipėdos kraštą, N. Djakova taip pat nenurodė savo „veikaluose“ jokių šaltinių (ir negalėjo nurodyti, nes jų tiesiog nėra – kaip nėra ir jokių mokslininkės minimų „sovietinės vyriausybės sprendimų dėl Klaipėdos krašto perdavimo“). Čia reikėtų pastebėti, kad ponia Natalija darbuojasi ne kokiame nors vertėjų biure arba provincijos pedagoginiame institute – ji yra Rusijos mokslų akademijos (RMA) JAV ir Kanados instituto Karinių politinių tyrimų centro vyresnioji mokslo darbuotoja, kartais prisistatanti ir RMA Pasaulinės ekonomikos ir tarptautinių santykių instituto mokslo darbuotojos vardu (taigi net „dukart mokslininkė“).
JAV ir Kanados institutas visada buvo elitinė mokslo įstaiga, tiesiogiai susijusi su aukščiausia Rusijos (anksčiau – SSRS) politine bei karine vadovybe ir jos specialiosiomis tarnybomis, todėl suprantama, kodėl niekaip nepavyko surasti internete N. Djakovos biografijos arba jos nuotraukų – jų ten nėra.
Kur kas daugiau galima pasakyti apie laikraščio „Komsomolskaja pravda“ vyr. redaktoriaus pavaduotoją Sergejų Ponomariovą, kurį ukrainietiškas tinklalapis „Gruz200“, skirtas Ukrainoje žuvusiųjų, dingusiųjų, į nelaisvę patekusių bei kitaip pastebėtų Rusijos kariškių ir samdinių demaskavimui, pagrįstai pavadino provokatoriumi ir propagandininku (http://gruz200.net/?n=39505). 2016 m. pradžioje pasirodė jo šmeižikiškas reportažas iš Lietuvos, pavadintas „Kelione po senstančią šalį: lietuviškasis kelias į šviesųjį niekur“ (http://best.kp.ru/msk/lithuania2016).
Šiuo atveju mums įdomiausia yra Klaipėdai skirta šio reportažo dalis, kuri taip ir pavadinta – „O Klaipėdą lietuviams padovanojo Stalinas“. S. Ponomariovas teigia, kad dar neseniai dauguma Klaipėdos jūrininkų buvo rusai ir kad apskritai „žiūrint istorijos požiūriu, lietuviai yra kažkur gale sąrašo tautų, kurios turi teisę į Klaipėdą (Memelį). Jie – po vokiečių, įkūrusių Memelburgą kaip Rytprūsių pasienio uostą ir tvirtovę, po rusų, kurie daug kartų (paskutinį kartų – 1945-aisiais) buvo užėmę ją šturmu, po latvių – kuršių, kurie gyveno čia per amžius (šiaip jau kuršiai buvo vakarų baltai, taigi artimesni prūsams, o ne rytų baltams latviams ir lietuviams – I.M.), po lenkų ir net gudų. Per aštuonerius savo egzistavimo amžius Memelis priklausė Lietuvai tik 16 metų – nuo 1923 m., kai jis atiteko Lietuvai po vadinamųjų „laisvųjų šaulių“ (o iš tikrųjų – iš Kauno atvežtų perrengtų policininkų) sukilimo, iki 1939-ųjų, kai miestas buvo apleistas neiššovus ne šūvio – pagal pirmą Vokietijos reikalavimą. (...) Ir tik Stalinas įjungė Klaipėdą (Memelį) į Lietuvos SSR sudėtį. (...) Beje, juridiškai ši dovaną nebuvo kaip nors įforminta – kaip ir Krymo perdavimas Ukrainai (...)“
Šiuo savo žemėlapiu R.Iščenka „leidžia“ išlikti Lietuvos valstybei, tik be išėjimo prie jūros ir teritorinio ryšio su Lenkija. Anot jo, Klaipėda, Palanga ir net Liepoja turėtų būti prijungtos prie Kaliningrado srities, o ši – prie Gudijos (taip pat, kaip ir Vilnija - mainais už laukiamą Minsko įsijungimą į rusiškus geopolitinius „žaidimus“).
Tokiu būdu mes galime konstatuoti, kad žmonių klaidinimas vyksta visais įmanomais būdais: yra parengtas teorinis (neva „mokslinis”) būsimos aneksijos pagrindimas N. Djakovos ir Ch. Wellmanno opusų pavidale (atitinkamai rusakalbiams ir likusio „plačiojo pasaulio” skaitytojams), paskleista lengvai prieinama (dez)informacija įvairiakalbiams „Vikipedijos” naudotojams ir atitinkama „publicistika” populiariame Rusijos dienraštyje, kurios teiginius paskui belieka tik tiražuoti.
Beje, tai pačiai kategorijai priklauso ir tekstas „Nedėkingoji Europa. Kas būtų, jeigu mes nustumtume Hitlerį tik iki mūsų sienų“, patalpintas „Mandagių žmonių“ (rus. „Вежливые Люди“) tinklalapyje 2016 m. kovo 11 d. (taigi praėjus mėnesiui po S. Ponomariovo rašliavos pasirodymo) – jame irgi teigiama, kad „Lietuvai vertėtų atsisakyti Vilniaus ir Klaipėdos“ (http://vegchel.ru/index.php?newsid=22641&utm_source=24smi.info&utm_medium=referral&utm_campaign=2181&utm_content=205702&utm_term=2007).
Minėti asmenys anaiptol nėra vieninteliai pajūrio iš Lietuvos „atėmėjai”. Štai dar vienas provokatorius – Nikolajus Šeliagovičius, kuris 1990 – 1995 metais (kol Gudijai vadovavo demokratas Stanislavas Šuškevičius) bandė sukurstyti Vakarų Polesėje (Brastos – Pinsko regione) nebeegzistuojančių „jotvingių” separatizmą, o dabar įsikūrė Kremliaus administruojamame Karaliaučiuje ir siuntinėja iš ten pseudoistorinius rašinius juodašimtiškiems Rusijos tinklalapiams.
Anot N.Šeliagovičiaus, Lietuva privalanti „grąžinti“ Rusijai Vilniaus ir Klaipėdos kraštus bei Pietvakarių Užnemunę – rusų iš vokiečių neva išpirktą „koridorių“ tarp Rusijos administruojamos Karaliaučiaus srities ir Gudijos. Antro žemėlapio autorius Dmitrijus Poluchinas žemėlapio legendoje paminėjo (bet žemėlapyje net nepažymėjo) ir Druskininkus, kurie šiaip jau nepriklauso nei Pietvakarių Užnemunei, nei Klaipėdos kraštui.
„Jotvingis“ N. Šeliagovičius informuoja skaitytojus, kad 1941 metais SSRS sumokėjo Vokietijai už šią teritoriją („koridorių“) 7,5 JAV dolerių, todėl Lietuva privalanti „grąžinti“ ją SSRS teisių perėmėjai Rusijai. O tų pačių 2014 metų spalio 12 d. „Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos“ internetinėje paskyroje jos naudotojas Andrejus Pervencevas „staiga“ patalpina net dviem – Dmitrijaus Poluchino ir Aleksejaus Stefanovo – vardais pasirašytus žemėlapius, kuriuose ir Vilniaus, ir Klaipėdos kraštai, ir Pietvakarių Užnemunė („koridorius“ tarp Karaliaučiaus ir Gardino sričių) taip pat yra pavaizduoti kaip Lietuvai „neteisėtai“ priklausančios teritorijos (http://vk.com/club49230354?z=photo117006406_341724369%2Fwall-49230354_748).
Tarp kitko, N. Šeliagovičiaus opusus (http://www.klaipeda1945.org/konsuljtatsii/vy-dumannaya-istoriya-litvy),pavyzdžiui, „Išgalvotą Lietuvos istoriją“, savo tinklalapyje mielai talpina ir tokia įdomi organizacija, kaip „Rusijos piliečių Klaipėdos asociacija“. Ten pat reiškiasi ir klaipėdietis „rašytojas“ Vladimiras Nyrka (Nyrko), kuris dar 2007 m. spalio 31 d. irgi teigė, kad „Stalinas perdavė Klaipėdą Lietuvai 1950 m. gegužės mėnesį” (http://www.klaipeda1945.org/nasha-klajpeda/kto-pomozhet-russkim-klajpedy). O žiūrint į šios asociacijos logotipą, galima pagalvoti, kad mūsų uostamiestis jau yra tapęs Rusijos ir Lietuvos kondominiumu.
Be N. Šeliagovičiaus, beveik taip pat būsimas mūsų krašto „teritorines transformacijas“ įsivaizduoja ir kitas veikėjas – Rostislavas Iščenka, kuris nuo 2013 m. vaisingai bendradarbiauja su Rusijos strateginių tyrimų institutu, veikiančiu prie Rusijos Federacijos Prezidento administracijos. Savo straipsnyje „Atperkančioji išpirka“, kuris 2015 m. balandžio mėn. pasirodė Karaliaučiuje įsikūrusiame tinklalapyje „NewsBalt“, jis patalpino žemėlapį, kuriame mes matome Lietuvą ne tik be Klaipėdos krašto (ir Palangos; R. Iščenka „pratęsė“ Klaipėdos kraštą iki pat Liepojos), bet ir be Vilniaus krašto; regime jame ir vis tą patį „koridorių“ tarp Karaliaučiaus bei Gardino sričių.
Beje, sprendžiant iš minėto žemėlapio, šis „politologas“ yra toks pats negailestingas ir Latvijos bei Estijos atžvilgiu. Taigi R. Iščenka irgi mano, kad tuo atveju, jei Gudija visu pajėgumu įsijungtų į Kremliaus geopolitinius žaidimus, ji galėtų būti paskatinta už tai išėjimu prie jūros (Rytprūsių bei Lietuvos pajūrio sąskaita), jau minėtu „koridoriumi“ ir... Vilniumi.
Akivaizdu, kad tokiame kontekste dar 2013 m. spalio 11 d. nuskambėjęs A. Lukašenkos „pajuokavimas“, kad Gudija galėtų perimti iš Rusijos Karaliaučiaus sritį, atrodė labai nevienareikšmiškai. Juk žinome, kad 1939 m. Lietuvoje taip pat buvo sakoma: „Vilnius bus mūsų, o Lietuva – rusų“, todėl šiuo atveju ir gudai galėtų pakartoti: „Karaliaučius bus mūsų, o Gudija – rusų“. Kadangi mums dėl tokių kaimyninės valstybės vadovo „juokų“ būtų visai nelinksma, leisiu sau pacituoti šį paties A. Lukašenkos pateiktą pokalbio su V. Putinu atpasakojimą:
Rusų išeivijos Lietuvoje įtakojimo ir Klaipėdos krašto „perėmimo“ įrankių - „Rusijos tėvynainių Lietuvoje visuomeninių organizacijų koordinacinės tarybos“ (1), „Užsienyje gyvenančių tėvynainių rėmimo ir gynimo fondo“ (2), Tarptautinio teisių gynimo judėjimo „Pasaulis be nacizmo“ (3), „Rusijos tėvynainių tarptautinės tarybos“ (4) ir “Rusų pasaulio” fondo (5) logotipai.
Ir toliau: „Aš nepretenduoju jau rytoj atsiimti Karaliaučių. Bet jei būtų galima – tai su malonumu. Buvome mes neseniai su Putinu Karaliaučiuje, skridome su juo sraigtasparniu, aš žiūriu – jūs gi žemės neariate! Aš sakau Ladimirladimiryčiui – klausyk, atiduok mums šias žemes... Sutiko (...) Taip, buvo toks pokalbis, ir ta prasme Putinas mane palaikė“ (https://news.tut.by/society/370104.html) (...)
„Juk ne veltui mes ten Karaliaučiaus srityje neseniai kariavome (tai apie Rusijos ir Gudijos karinius mokymus „Zapad – 2013“ – I.M.). Todėl tokia yra mano pozicija, ir tegul lietuviai ant manęs nepyksta, jie turi tai žinoti“ (http://palm.newsru.com/world/11oct2013/luk_press.html#1).
Žinant, kiek „rusiška“ yra Karaliaučiaus sritis, turbūt nevertėtų labai stebėtis tokiu „šeimininko žemių rusiškų“ – V. Putino – dosnumu. O Lukašenka, iš visko sprendžiant, iš pradžių pažiūrėjo į visa tai tik buvusio kolūkio pirmininko akimis, kuris visai nesuvokė galimų tokių „dovanojimų“ pasekmių. Visgi yra pagrindas manyti, kad būtent tokių galimai neatitaisomų pasekmių suvokimas galiausiai privertė A. Lukašenką 2014 m. gruodžio 1 d. viešai išsižadėti šių savo „pajuokavimų“, kai į Minską buvo atvykęs Karaliaučiaus srities gubernatorius Nikolajus Cukanovas.
Tuomet Gudijos vadovas pareiškė, kad „kai kurie mūsų priešai, tame tarpe esantys Rusijoje (ir Gudijoje jų pakanka), kalba apie tai, kad Lukašenka norėtų ar tik ne Karaliaučiaus sritį prie Gudijos prijungti. Patikėkite – aš tokių ketinimų neturiu. Bet nuo Sovietų Sąjungos laikų nusistovėjo gera praktika, kai Gudija visuomet paremdavo Karaliaučiaus sritį – mes jos niekad svetima nelaikėme. O šitaip žiūrint turbūt nėra svarbu – kieno sudėtyje ir kurioje valstybėje bus ta Karaliaučiaus sritis“ (http://news.tut.by/society/425966.html).
R. Mažitovo parengtas Lietuvos išparceliavimo projektas, pagal kurį ją turėtų sudaryti šešios „federacinės/ liaudies respublikos“ (dvi iš jų – Klaipėdos ir Ignalinos (t.y. Visagino) – turėtų būti „rusiškos“) ir du „internacionaliniai gamybos poligonai“ (kitaip sakant - koridorius tarp Gardino ir Karaliaučiaus sričių).
Ketina palikti mūsų šalį be pajūrio ir Robertas Mažitovas, kuris jau buvo nuteistas Lietuvoje už tautinės nesantaikos kurstymą. Jo pateiktuose žemėlapiuose Lietuvos pajūryje matome įsikūrusią „Klaipėdos Federacinę (kituose tekstuose – Liaudies) Respubliką“ – šalia dar penkių tokių pat „federacinių respublikų“, o aukščiau paminėto „koridoriaus“ vietoje – kažkokias „laisvas ekonomines zonas“, kurios dar kitaip pavadintos „internacionaliniais poligonais“.
Kitas mūsų „tėvynainis“ – Lietuvos rusų sąjungos ir Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos narys Viačeslavas Titovas yra viešai pareiškęs, kad tuo atveju, jei Klaipėdoje nebus įvesta antra valstybinė (rusų) kalba, po kelių metų Lietuvoje kils pilietinis karas (http://www.alfa.lt/straipsnis/780553/bilotaite-klaipedos-miesto-savivaldybes-tarybos-narys-tautines-nesantaikos-kurstytojas).
Šioje vietoje galima prisiminti, kad kraujo praliejimas Pietryčių Ukrainoje irgi prasidėjo nuo panašių rusų šovinistų pareiškimų, o karinė Rusijos invazija buvo pateikiama kaip „vietinių neapsikentusių kalnakasių ir traktorininkų sukilimas“.
„Kukliausias“ šioje Lietuvos neapkentėjų kompanijoje atrodo Janis Kuzinas – Maskvoje įsikūrusio Tarptautinio teisių gynimo judėjimo „Pasaulis be nacizmo“ filialo Latvijoje vadovas (Lietuvoje ši organizacija asocijuosi pirmiausia su Algirdo Paleckio vardu). 2015 birželio mėn. J. Kuzinas inicijavo parašų rinkimą už tai, kad Palanga su Šventąja būtų „grąžintos“ Latvijai (kuriai jos priklausė iki 1921 m.), tačiau latviai šią jo „iniciatyvą“ paprasčiausiai ignoravo.
Lietuvos pajūrio „atėmėjai“ N.Šeliagovičius (1), S.Ponomariovas (2), R.Iščenka (3), R.Mažitovas (4), V.Titovas (5), V.Nyrka (6) ir J.Kuzinas (7).
Pirma tokia organizacija buvo „Žemaičių visuomeninis parlamentas“ , aktyviau veikęs 2000–2005 metais ir leidęs to paties pavadinimo laikraštį. Jos įkūrėjas Justinas Burba, grįžęs į Lietuvą po kelių Rusijoje praleistų metų, pabandė įkurti „Tiesos reabilitavimo partiją“ (vėliau – dar ir „Antikorupcinę konstitucinę partija“), bet paskui persimetė į „žemaitišką“ veiklą.
Aukščiau minėto laikraščio puslapiuose jis žadėjo iškelti Lietuvai milijardinius ieškinius dėl Žemaitijos nuostolių, neva patirtų per „lietuviškosios okupacijos šimtmečius“, ir kitaip kurstė žmonių priešiškumą Lietuvai (taip pat jos euroatlantinei orientacijai) bei antisemitizmą (http://www.delfi.lt/verslas/media/vsd-tiria-pajurio-laikrastelio-antisemitines-klastotes.d?id=2510590). 2003 m. tapo žinoma apie J. Burbos laiškus , kuriuos jis bandė perduoti Rusijos prezidentui V. Putinui ir kai kuriems kitiems NVS šalių politikams. Minėtuose laiškuose J. Burba šmeižė Lietuvą ir prašė V. Putino paremti jo vykdomą destruktyvią veiklą „moraliai ir materialiai“ (http://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/zemaitijos-skandalistas-praso-pinigu-is-rusijos-ir-ukrainos-vadovu.d?id=2640538). Ši J. Burbos separatistinė propaganda buvo skirta ne tik etnografinės Žemaitijos, bet ir Klaipėdos krašto bei Šiaurės Lietuvos (pvz. Šiaulių) žmonėms.
Vėliau žemaitiškos etnokultūrinės veiklos diskreditavimo „estafetę“ perėmė kita populistinė organizacija – taip pat Klaipėdoje registruotas Sambūris (tuo pačiu – ir VšĮ) „Būkime vieningi“, leidęs to paties pavadinimo laikraštpalaikį. Be žemaitiško separatizmo skatinimo, ji užsiima taip pat antikrikščioniška bei antieuroatlantine demagogija ir bando propaguoti Lietuvoje agresyvią Rusijos politiką. Šios organizacijos aktyvą sudaro keli veikėjai – „grynas žemaitis“ Olegas Titorenka, taip pat Vaidas Želvys, Vygantas Kelertas ir jos pirmininkas Vaidas Lekstutis. Būtent ši organizacija kurstė Lietuvos žmones priešintis skalūnų dujų žvalgybai, nes šios galėtų tapti puikia alternatyva iš Rusijos brangiai perkamoms gamtinėms dujoms.
J.Burba, žemaičių „laisvintojas iš lietuvių priespaudos“ , ir tokie patys Sambūrio „Būkime vieningi“ veikėjai O. Titorenka, V. Želvys ir V. Lekstutis, kurie, prisidengdami žemaičių vardu, populiarina Lietuvoje V.Putino agresyvią politiką. Dešinėje - „Ypatingosios Rytprūsių administracinės teritorijos“, į kurios sudėtį turėtų įeiti Klaipėdos kraštas, juodai – baltos vėliavos projektas.
Kreipimasis į Klaipėdos krašto gyventojus dėl jo „įstojimo“ į Rusijos Federacijos sudėtį.
Netrukus tame pačiame „Avaaz.org“ tinklalapyje pasirodė kreipiamasis į Prezidentę Dalią Grybauskaitę ir Jungtinių Tautų generalinį sekretorių „Dėl Kaliningrado (t. y. Karaliaučiaus) srities atsiskyrimo nuo Rusijos Federacijos“. Šia peticija Kaliningrado srities gyventojai raginami rinkti parašus, kad kraštas būtų atskirtas nuo Rusijos Federacijos ir prišlietas prie Lietuvos „su plačia administracine, kultūrine, ekonomine ir kalbos autonomija“. Šalia buvo patalpinta išgalvota „Kaliningrado liaudies respublikos“ vėliava.
Kreipimosi retorika primena vartotą ankstesnėje peticijoje dėl Latvijos ir Klaipėdos krašto prijungimo prie Rusijos Federacijos, todėl galima spėti, kad jų autoriai yra tie patys. Buvo paskelbta, kad peticiją inicijavo kažkoks „Ivanas D. iš Kubos“ (na, kurgi daugiau apsireiškia ivanai – aišku, kad pirmiausia kubose ir puertorikuose). Peticiją – provokaciją paskleidė, kaip jau minėta, vis ta pati Klaipėdos krašto viešoji įstaiga „Būkime vieningi“ (kitaip – Sambūris „Būkime vieningi“) (http://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/po-provokacijos-del-klaipedos-krasto-atsirado-dar-viena-peticija.d?id=64258262#ixzz39Jlp0Fxy).
Fiktyvi fiktyvios „Kaliningrado Liaudies Respublikos“ simbolika, tariamai turėjusi įrodyti Lietuvos (arba Vokietijos) agresyvias užmačias šio krašto atžvilgiu.
Ar ir vėl teks „pasitikti“ įsiveržėlius ir prievartautojus iš Rytų? (vėl aktualus XX a. šešto dešimtmečio pradžios amerikiečių plakatas).
Turint omenyje, kad beveik visi išvardinti asmenys ir jų atstovaujamos organizacijos yra vienaip arba kitaip susiję su Rusijos vadovybei pavaldžiais ideologiniais centrais, specialiosiomis tarnybomis ir žiniasklaidos priemonėmis, būtina labai rimtai ir atsakingai pažvelgti į pavojus, kurie gresia mūsų šaliai iš Rusijos ir jos administruojamos Karaliaučiaus srities pusės.
Prasidėjus net menkiausiems neramumams, kurių metu būtų bandoma užimti svarbesnius objektus ir paskelbti Klaipėdos, Žemaitijos ar dar kažkokias „liaudies respublikas“, ne tik jėgos struktūros ir kitos mūsų valstybės bei savivaldos institucijos, bet ir eiliniai piliečiai privalės reaguoti į tai itin ryžtingai ir operatyviai.