Popiežius išvažiavo, paskleidęs daug šviesos, bet getų šmėklos liko.
Juozas Krikštaponis – kol kas geriausiai žinomas kaip vienos iš partizanų apygardų vadų, 1945 m. nužudytas per susirėmimą su enkavedistais. Dar jis – prezidento Antano Smetonos sūnėnas. Jam už nuopelnus ginant Lietuvos laisvę Ukmergėje buvo pastatytas paminklinis akmuo. Tačiau šis žmogus ne tik gynė Lietuvos laisvę, bet ir dalyvavo sovietų karo belaisvių ir žydų žudynėse.
1941 m. rudenį, kai J. Krikštaponis vadovavo majoro Antano Impulevičiaus 2-ojo Pagalbinės policijos tarnybos bataliono antrajai kuopai, batalionas buvo išsiųstas iš Kauno į komandiruotę Baltarusijoje. Istorikai turi duomenų, kad J. Krikštaponio vadovaujama kuopa dalyvavo likviduojant Baltarusijos Rudensko žydų getą.
„Vokiečių žandarmerija ir kiti mūsų kuopos kariai ėjo po tą miestelį ir rinko žydų tautybės piliečius. Paskiau, ten prie tokių žvyrduobių, kur žvyras išimtas, buvo suvaryti visi žydų piliečiai, ir mus sušaukė nuo apsupimo sargybos. (...) Vokiečiai iš žandarmerijos stovėjo toliau. O mūsų kuopą sušaukė čia, ir žydai tose duobėse buvo. Dvi grupės. Vienas kareivis iš mūsų, jaunų, pasakė: aš negaliu, sako, žmonių šaudyti. Tai paskui Krikštaponis, kuopos vadas, pasakė: kurie negalite šaudyti, pasitraukite. Iš mūsų buvo pasitraukę 15 ar 17 vyrų į šoną. Mes buvome kokių 20–25 metrų atstumu nuo tų visų ir matėme viską“, – istorikai cituoja buvusio bataliono kario Martyno Kačiulio parodymus.
Kai jau žydai buvo sunaikinti, batalionas turėjo pagelbėti likviduojant sovietinių karo belaisvių lagerį. Minsko priemiestyje 1941 m. lageryje buvo laikomi tarybiniai karo belaisviai, civiliai žmonės. Iš Kauno komandiruoto bataliono kariai varė stovyklos kalinius prie duobių ir šaudė. Komandą šaudyti žmones duodavo kuopų ir būrių vadai, taip pat ir J. Krikštaponis.
Tai žinoma ketveri metai, bet Ukmergės vadovai ir laisvės kovų dalyviai atsisako nukelti paminklą.
Tais pačiais 1941 m. Šiaulių apskrities viršininkas Jonas Noreika vieną po kito raito parašus po štai tokio turinio įsakymais ir skelbimais: „Šiaulių apygardos komisaro įsakymu visi apskrities žydų tautybės piliečiai, taip pat ir pusžydžiai, turi būti iš apskrities valsčių ir miestelių iškelti ir apgyvendinti viename rajone – Getto.“
Ne, skirtingai nei J. Krikštaponis, J. Noreika nestovėjo prie žvyrduobių ir nešaudė žydų. Gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centras skelbia, kad J. Noreiką, vėliau sovietų sušaudytą už organizuotą veiklą siekiant atkurti Lietuvos nepriklausomybę, „nacių valdžiai jį, kaip ir kitus lietuvių civilinės administracijos pareigūnus, pavyko įtraukti į su žydų izoliavimu susijusių reikalų tvarkymą“.
1941 m. rugsėjo mėnesio J. Noreikos rašte buvo nurodymai likviduoti žydų ir pabėgusių komunistų kilnojamąjį turtą, kuriuose viena turto dalis (liuksusiniai baldai, medžiagų ritiniai, nevartoti baltiniai) turi būti saugomi iki atskiro nurodymo. Dalis turto buvo numatyta išdalinti mokykloms, valsčiams, paštams, prieglaudoms, ligoninėms ir kitoms įstaigoms. Dalį turto išdalinti nuo karo nukentėjusiems asmenims ir parduoti iš varžytinių.
Kitaip tariant, J. Noreikos-Vėtros įsakymai suvarė žydus į getus, o getai po kelerių metų buvo likviduoti. Didmiesčiuose iš getų kai kuriems pavyko išsigelbėti, tačiau mažesniųjų miestelių žydai buvo sunaikinti visi iki vieno. Nuo senelio iki paskutinio kūdikio. Štai kodėl getai Popiežiaus kalbose toks svarbus elementas – juk tai buvo žydų pabaigos pradžia. Apvogti, pažeminti, paženklinti geltonomis Dovydo žvaigždėmis, kurias turėjo pasigaminti patys, jie buvo suvaryti į getus. Jie neteko namų, turto ir orumo, darbo ir duonos. Ir galiausiai nužudyti.
Tai kaip dabar visa tai vertinti? J. Krikštaponio ir J. Noreikos-Vėtros istorijas? Kai nėra nei žydų, nei getų, bet yra šių dviejų asmenų – laisvės kovotojų, taip pat nužudytų, tik kitos okupacinės valdžios, – vardais pavadinta aikštė, paminklas ir memorialinė lenta.
Niekas nežino, kaip kuris elgtųsi totalinės baimės aplinkybėmis. Bet niekada, nė vienais laikais nebuvo taip, kad visi žmonės, susidūrę su pačiais baisiausiais gyvenimo pasirinkimais, būtų vienodai elgęsi.
Todėl buvo žydų gelbėtojų ir buvo menkystų, kurie išduodavo šeimas, slėpusias net mažutėlyčius žydų vaikus. Buvo tokių, kurie nešė maistą į getą už dyką, ir buvo tokių, kurie pabėgusius iš geto vaikus įduodavo policijai, kad tie netikėliai nesimaišytų po kojomis. Buvo tokių, kurie raudojo ir ėjo prašyti nežudyti žydų, siūlė išpirkas, ir buvo tokių, kurie juos žudė.
Visada visais laikais žmogus turi pasirinkimą, tik ne visada pasirenka taip, kad paskui juo būtų galima didžiuotis. Mes ne dievai, kad kurį nors galėtume smerkti, bet ne visi žmonės yra apdovanojami ir verti medalių už pasiaukojimą ir nežmonišką drąsą būti žmogumi.
Tai vienas matas.
Yra ir dar vienas. Pasimatuokime, kaip ir kiek mums skauda, kas žydams nutiko Lietuvoje. Ar tai, kad jų neliko, yra Lietuvos ir mūsų, lietuvių, tragedija? Ar tik skaudi istorinė aplinkybė, ištikusi vieną tautą?
Jei žydų išžudymas – Lietuvos tragedija, tai kodėl pikta, kai atsiranda papildomų duomenų, kad vienas ar kitas tavo bendrapilietis, net jei jau ir miręs, net jei ir kitais darbais – garbingas, dalyvavo žudant kitą bendrapilietį – žydą? Viena forma ar kita. Tiesiogine ar tik organizacine. Kai atsiranda naujų įrodymų, kaip įvykdytas nusikaltimas, juk turėtų aplankyti teisingumo jausmas, netgi palengvėjimas.
O štai šiuo klausimu kažkodėl... neaplanko. Aplanko pyktis, kad ir vėl kažkodėl kaltina lietuvius. O jei dar kurį nusipelniusį, tai – arba sovietinė, arba jau Kremliaus propaganda.
Kai žydų tragedija nėra mūsų tragedija, tai ir žydų kapinės, žydų atminimas, žydų antkapiai laiptuose pačiuose miestų centruose yra ne mūsų, o menkučių vietos žydų bendruomenių reikalas. Kurios ne tik skurdžios žmonių ir intelektualinių gebėjimų, nes juk nėra tų žydų – išžudyti arba išvažiavę, bet dar jose maža istorinės atminties – dauguma Lietuvoje gyvenančių žydų yra ne vietiniai, o atvykę po karo.
O toliau – tik skaudžiau.
Kai žydų pragaras nėra mūsų pragaras, įsakymai izoliuoti, jų suvarymas į getus viešai gali būti aiškinamas kaip nereikšminga smulkmena. Taip, gal ir ne puošnioji dalis biografijos, bet neteršianti jos tiek, kad šio žmogaus jau nevertėtų vadinti didvyriu. Tokiomis aplinkybėmis šie įsakymai traktuojami tik kaip okupacinės valdžios nurodymų vykdymas, o esą šiuos jo sprendimus, kurių J. Noreika negalėjo nepriimti kaip valdininkas, atsveria tai, kad jis pasipriešino naciams dėl lietuvių varymo į SS legionus ir pats kalėjo Štuthofe.
Tačiau tik tada, kai žydų išnaikinimas neskauda kaip didžiulis savų bendrapiliečių praradimas, galima diskutuoti, kad, girdi, vienų bendrapiliečių sprendimas paaukoti kitus, vos tik užėjo nauja okupacinė valdžia, turėjo labai kilnų tikslą. Ir štai kodėl čia, Lietuvoje, nėra vienareikšmiškai įvertinta ir pasmerkta Lietuvos laikinosios vyriausybės veikla ir dokumentai žydų klausimu.
Ir tik tada, kai mes net nenorime, kad žydų tragedija būtų mūsų visų tragedija, politikų kalbose suskamba gaida, kad dėl šių tragedijų, ypač Holokausto, kaltos okupacijos: žiauriausios, totalinės, nesirinkusios aukų. Nes kai randi kaltąjį, juk lieka mažiau kaltės tau asmeniškai, nes okupantas visada yra patogus atpirkimo ožys.
Bet prie bet kurios okupacinės valdžios buvo žmogus ir buvo to žmogaus sprendimai. O kokie sprendimai, toks ir žmogus. Melas ir lingvistinės vingrybės visą nepriklausomybės trisdešimtmetį kolaboravimo ir su nacių, ir su sovietų okupacinėmis valdžiomis tema, mat vieniems patogu vienaip, kitiems – kitaip, kelia sumaištį visuomenėje, nes nieko nėra blogiau kaip išplauta atsakomybė.
Kai ją plauni vienur, ji automatiškai išsiplauna ir kitur. Gal todėl mes ir murkdomės – visur ir nuolat.
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.