Kęstutis Girnius. Europa užsidirbo Trumpą

Prezidento Donaldo Trumpo pastabos apie karą Ukrainoje sukėlė Europos šalių vadovų nuostabą ir pasipiktinimą. Karą pradėjo Rusija, įsiverždama į Ukrainą, Volodymyro Zelenskio populiarumas yra smukęs, bet apytikriai pusė ukrainiečių jį palaiko, o ne keturi procentai, kaip teigia D. Trumpas, dabartinėmis sąlygomis, kai penktadalis šalies okupuota, o milijonai piliečių pasitraukė į užsienį, neįmanoma surengti prezidento rinkimų.

D. Trumpo pasisakymai yra provokuojantys ir nepateisinami. Tačiau jie nebūtinai lemia ateities politiką. Prezidentas dažnai keičia savo nuomonę, jo labiau šokiruojantys komentarai buvo padaryti ekspromtu ir atspindi tik tai, ką jis tuo metu galvojo. Tikrovė ilgainiui paveikia net tiesai abejingus protus. Esu gana tikras, kad po trijų mėnesių D. Trumpas kalbės kitaip, nors nežinau kaip.

Vienu atžvilgiu, europiečių pasipiktinimas ir nuostaba pateisinami, kitu požiūriu, jie atspindi tam tikrą nesąžiningumą, atsisakymą pripažinti, kad jų politika iš dalies sukėlė D. Trumpo atsaką. Europos Sąjunga piktnaudžiavo JAV gynybos skėčiu, dešimtmečius atsisakydama adekvačiai finansuoti savo kariuomenę.

Vienu atžvilgiu, europiečių pasipiktinimas ir nuostaba pateisinami, kitu požiūriu, jie atspindi tam tikrą nesąžiningumą, atsisakymą pripažinti, kad jų politika iš dalies sukėlė D. Trumpo atsaką. Europos Sąjunga (ES) piktnaudžiavo JAV gynybos skėčiu, dešimtmečius atsisakydama adekvačiai finansuoti savo kariuomenę. Vietoj nustatytų dviejų procentų nuo bendrojo vidaus produkto (BVP) daugelis valstybių išleido tik apie vieną procentą. 2009–2010 m. Lietuva irgi išleido mažiau negu vieną procentą gynybai.

ES nėra nykštukė, pernai metų pradžioje ji turėjo 449 milijonus gyventojų, JAV – apie 340 milijonų. Pastaraisiais metais ES ūkis augo gerokai lėčiau negu JAV, bet vis dėl to, pagal nominalią vertę jis yra antras pagal dydį pasaulyje po JAV ir trečias – pagal perkamosios galios paritetą po Kinijos ir JAV. Neskirti lėšų krašto apsaugai buvo suverenus ES šalių sprendimas, jos atsakingos už apgailėtinus savo gynybos pajėgumus.

Apskritai Europos vadovų reakcija yra neadekvati. Vokietijos užsienio reikalų ministrė Annalena Baerbock pareiškė, kad pastabos atėjo kaip žaibas iš giedro dangaus – tarsi ji niekada neprisiminė D. Trumpo flirto su Vladimiru Putinu per pirmąją savo kadenciją, negirdėjo D. Trumpo užuominų, kad reikia susitarti su V. Putinu, siekiant užbaigti Ukrainos karą. Europiečiai piktinosi gynybos ministro Pete’o Hegsetho teigimu, kad Ukraina negebės atkovoti visų savo prarastų žemių, bet jie turi suprasti arba bent nujausti, kad neužšaldžius konflikto ir nepradėjus derybų, yra didesnė tikimybė, kad Kremlius užims dar daugiau Ukrainos teritorijos, negu kad Kyjivas įvykdys veiksmingą kontrpuolimą.

Europa beveik 25 metus žada didinti gynybos išlaidas, ir beveik tiek pat metų neištesi to pažado. Europos Komisijos pirmininkė Ursula von der Leyen paskelbė ketinanti pasiūlyti pakeitimus, kuriais būtų įšaldyta ES taisyklė, pagal kurią biudžeto deficitas negali viršyti trijų procentų nuo BVP, kad būtų galima skirti daugiau lėšų gynybai. Tai ta pati U. von der Leyen, kuri 2013–2019 m. buvo Vokietijos gynybos ministrė, kai gynybos biudžetas buvo taip nustekentas, jog 2015 m. Vokietijos kariai per pratybas naudojosi šluotomis, nes jiems trūko šautuvų. Nepaisant jos nekompetencijos ar abejingumo, ES nutarė, kad verta apdovanoti vidutinybę – jai suteikė galingiausią politinę pareigybę ES.

2018 m. rugpjūtį Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas perspėjo Europos šalis, kad jos nebegali tikėtis, jog Amerika gins NATO sąjungininkes. „Tai, ką šiuo metu išgyvename, yra NATO smegenų mirtis“, Europa stovi ant „prarajos krašto“, turi atsibusti ir pradėti strategiškai mąstyti apie save kaip apie geopolitinę jėgą, susigrąžinti „karinį suverenumą“, nes kitaip „nebevaldysime savo likimo“. Tuo pačiu metu jis ragino atnaujinti dialogą su Rusija, kam priešinosi daugelis šalių.

Nors per pirmąją savo kadenciją D. Trumpas aiškiai nuvertino Europos šalis, nuoseklūs E. Macrono raginimai ES tapti savarankiškesnei, nesitenkinti JAV globotinės vaidmeniu nesulaukė platesnio pritarimo. Lietuva itin skeptiškai vertina ES strateginės nepriklausomybės siekį.

E. Macronui netrūksta originalumo, jis nuolat perša naujų idėjų, nors kai kurios gana fantastinės. Nors per pirmąją savo kadenciją D. Trumpas aiškiai nuvertino Europos šalis, nuoseklūs E. Macrono raginimai ES tapti savarankiškesnei, nesitenkinti JAV globotinės vaidmeniu nesulaukė platesnio pritarimo. Lietuva itin skeptiškai vertina ES strateginės nepriklausomybės siekį, nuogąstaudama, kad europinės karinės struktūros dubliuotų NATO, silpnintų Aljansą, taip pat ryšius su JAV ir Jungtine Karalyste (JK).

Vilnius nenorėjo pripažinti, kad mažiau priklausomos karinės pajėgos suteiktų Europai daugiau savarankiškos atgrasomosios galios, o jų kūrimas skatintų didinti gynybos išlaidas. Buvo pernelyg patogu laikytis tvirtai įsikibus į JAV prijuostę. Keliaklupsčiavimas giliai įsišaknijęs. D. Trumpui pradėjus reikšti pretenzijas į Grenlandiją, užsienio reikalų ministras Kęstutis Budrys pareiškė, kad šiame ginče Lietuva nestoja nei Vašingtono, nei Danijos pusėn. „Lietuva nesirenka nė vienos pusės.“

JAV prijuostės atsisakyti nedrįsta net stipriausios Europos šalys. Vasario 16 d. JK premjeras Keithas Starmeris tapo pirmuoju vadovu, viešai ir aiškiai pareiškusiu, kad yra pasiryžęs siųsti taikos palaikymo pajėgas į Ukrainą. Bet kitą dieną jis traukėsi atgal – JAV užnugaris esąs būtinas. JK, kaip ir Prancūzija, yra branduolinės valstybės, bet jų sausumos pajėgos nėra nei deramai aprūpintos, nei pasiruošusios konfliktui. Pernai JK parlamento ataskaitoje pažymima, kad kariuomenė tiek „ištuštinta“, kad nesugebėtų kariauti ilgiau nei aštuonias savaites trunkančiame kare su lygiaverčiu priešu. Prieš dvejus metus panašią išvadą pasiekė Prancūzijos parlamentinis tyrimas.

ES mėgsta prisistatyti kaip geopolitinė sunkiasvorė, panaši į JAV ir Kiniją. Pretenzijos liks tuščios, kol ES savo „minkštosios galios“ nepapildys tikra „kietąja galia“, o kad jos neturi, akivaizdu buvo jau seniai. Nors 2011 m. ES šalys suvaidino svarbiausią vaidmenį, įtikinant Jungtines Tautas priimti rezoliuciją įsikišti į Libijos pilietinį karą ir įvesti neskraidymo zoną, greitai paaiškėjo, kad Europos šalys neturi karinių priemonių veiksmingai vykdyti misiją, todėl teko kreiptis pagalbos į JAV. Net gėda dėl nesugebėjimo nugalėti trečiojo pasaulio šalies nepaskatino stiprinti savo ginkluotųjų pajėgų. 2014 m. Vokietija ir JK mažino savo gynybos biudžetus, o tik penkios NATO narės įgyvendino įsipareigojimą skirti du proc. nuo BVP krašto apsaugai.

Jei Europos šalys, kurios turi daugiau negu tris kartus daugiau gyventojų už Rusiją ir kurių ūkis bent penkis kartus didesnis, būtų sąžiningai rūpinusios savo saugumu, jos galėtų lengvai atbaidyti Rusiją ir ją įveikti, kilus sausumos karui. Bet kam rūpintis saugumu, kai jį užtikrina JAV. Jei Europai gresia pavojus (to nemanau), tai tik dėl jos pačios aplaidumo.

Europos verkšlenimai dėl to, kad Amerika apleido pagrindines vertybes, jos pastangos prisistatyti kaip paskutinei „gėrio, tiesos ir grožio“ gynėjai yra veidmainiškos. Vietoj šventvagiškų pamokslų, kurie nuo seno yra Europos ypatybė (tai iš dalies paaiškina, kodėl J. D. Vance’o trolinimas apie ES Miunchene sulaukė palankumo kai kuriuose sluoksniuose), ES turėtų įvertinti savo pačios elgesį. D. Trumpas yra pasakęs ir padaręs daug kvailų dalykų, niekas negalėtų jo apkaltinti esant garbingu žmogumi. Bet ES vadovai nėra kažin kuo garbesni gynybos reikaluose.