Kęstutis Girnius. Kaip vertinti 1941 m. Birželio sukilimą?

Kovo 11 d. grupė konservatorių įsteigė Birželio sukilimo kolegiją, sieksiančią „tinkamai įvertinti ir įteisinti sukilimą kaip reikšmingą istorinį įvykį“, turėjusį lemiamos įtakos vėlesnėms Lietuvos nepriklausomybės kovoms.

Birželio sukilimas yra nesibaigiančių ginčų objektas, tad nestebina, kad reikšta abejonių dėl komisijos steigimo. Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisijos pirmininkas socialdemokratas Darius Jakavičius įspėjo, kad sukilimas nėra vienareikšmiškai vertinamas, tad gali sukelta neigiamą reakciją užsienyje. Jis pažymėjo, kad sukilimo vertinimas negali būti vienašališkas, nevalia nutylėti masinių žydų žudynių, kuriose dalyvavo kai kurie sukilėliai.

Birželio sukilimas yra vienas kontroversiškiausių Lietuvos istorijos įvykių. Vieni jį laiko Lietuvos laisvės siekimo išraiška, kiti – sudėtine Holokausto dalimi. Konsensuso nėra, ir ateityje jo nebus. Tačiau net griežti sukilimo kritikai teigia, kad jis turėjęs įvykti. Leonidas Donskis rašė, kad „birželio sukilimas buvo psichologinė ir politinė lietuvių būtinybė“, o Tomas Venclova, kad „ginkluotas protestas buvo teisėtas ir neišvengiamas“. Ne pats sukilimas, bet tolesnė jo eiga sulaukia kritikos, kelia abejonių dėl jo vertinimo.

Prezidento Valdo Adamkaus požiūris į sukilimą iliustruoja sukilimo sukeltą dviprasmiškumą ir prieštaringas emocijas. Lietuvos Laikinosios Vyriausybės (LLV) vadovo pareigas ėjusio Juozo Brazaičio perlaidojimo Kaune proga 2012 m. V. Adamkus sakė: „neužmiršiu tos minutės, kada Kauno radiofonas staiga prabilo valstybiniu himnu, vos nuaidėjus pirmiesiems sprogimams Kauno apylinkėse. [...] Vyriausybė, paskelbusi atsišaukimą į tautą, buvo tas idealas, kuris įkvėpė man patriotizmą, pasididžiavimą ir tikėjimą savo tauta. Ta diena, ta akimirka, atvirai pasakysiu, buvo mano pirmas sąmoningas psichologinis lūžis mano gyvenime, dėl kurio pasijutau, kas aš esu.“ Valdas Adamkus dalyvavo J. Brazaičio perlaidojime Kaune, nors L. Donskis, Egidijus Aleksandravičius ir kai kurie kiti jo pažįstami atkakliai ragino to nedaryti. Jis pasielgė garbingai, nepasiduodamas spaudimui.

V. Adamkus nėra besąlyginis sukilimo ir LLV rėmėjas. 2000 m. V. Adamkus „klaida“ pavadino Seimo sprendimą valstybės teisės aktu pripažinti 1941 metų birželio sukilimo Kaune pareiškimą, teigdamas, jog šis Seimo sprendimas „jau padarė daug žalos ir Lietuvos tarptautiniam prestižui, ir jos visuomenės pilietinei santarvei.“ Jis ne kartą aiškino, kad „pats Laikinosios vyriausybės sudarymas buvo tikrai nuoširdus, kaip ir Kovo 11-osios aktas.“ Lietuva atgavo laisvę ir nepriklausomybę, bet padaryta milžiniškų klaidų, veiksmingiau neprotestuojant prieš žydų genocidą.

Kokie yra Sukilimo, LLV, masinių Lietuvos žydų žudynių tarpusavio priežastingumo ryšiai? Kiek tuos tris momentus jungia nenutrūkstama tąsa, ar tai trys atskiri įvykiai, kuriuos lėmė skirtingi veikėjai skirtingu laiku, tad skirtingai bei atskirai vertintini, o ne sumaišytini bendrame katile? Ar tai tąsos ir skirties derinys? Ar valstybės struktūrų atkūrimas savivaldybių lygiu nesąmoningai pastūmėjo Lietuvą kolaboravimo su vokiečiais, taigi ir dalyvavimo Holokauste linkme? Tai tik maža dalis klausimų, į kuriuos turėtų atsakyti naujoji kolegija.

Klaidinga laikyti LLV ir sukilėlius vokiečių kolaborantais bei klusniais jų tarnais. Pats LLV sudarymas bei Vyriausybės pavadinimas buvo iššūkis vokiečiams. LLV atkakliai stengėsi išsaugoti didesnę veikimo laisvę, bet ją ribojo naciai. Saugumo policija ir savisaugos batalionai buvo tiesiogiai pavaldūs vokiečiams ir įtraukti į žudymo akcijas. Vietos savivaldybės irgi buvo verčiamos paklusti vokiečių galiai.

Kai kurie sukilimo kritikai teigia, kad LLV nedaug kuo skyrėsi nuo Jozefo Tiso vyriausybės Slovakijoje ir Antės Paveličiaus vyriausybės Kroatijoje, kurios aktyviai kolaboravo su naciais ir turėjo savo ginkluotąsias pajėgas. A. Paveličiaus vadovaujamas Ustašių režimas vykdė aršų etninį valymą, buvo atsakingas už šimtų tūkstančių serbų, kurių naciai nebūtų persekioję, žudymą. Berlynas laikė J. Tiso valstybės vadovu, su juo oficialiai tarėsi net dėl žydų išvežimo iš šalies, taigi, nužudymo. J. Tiso šešerius metus valdė Slovakiją, LLV išsilaikė tik šešias savaites.

Negalima LLV lyginti nei su Prancūzijos Philippės Petaino valdžia, nei su Norvegijos Vidkuno Quislingo. Abu jie aktyviai dalyvavo laidojant savo šalies nepriklausomybę. LLV neišdavė Lietuvos valstybės, nes Lietuva jau buvo okupuota. Jai įgaliojimus suteikė (jei galima taip kalbėti) ne šalies nepriklausomybę panaikinęs okupantas, bet tie, kurie, gal ir naiviai, tikėjosi atkurti suverenumą. Sugrįžę sovietai būtų myriop nuteisę LLV narius už SSRS išdavimą. Bet pavergtųjų sukilimas prieš okupantą nėra išdavystė, o patriotinė pareiga.

Opiausias klausimas yra žydų žudymas. Žudynės Lietūkio garaže bei Vilijampolėje vyko pirmosiomis karo dienomis, ir nors vokiečiai skatino žudymus, lietuviai juos vykdė. LLV klydo, nutardama viešai jų nepasmerkti. Visoje nacių okupuotoje Europoje tylėjimas ar atsargus kalbėjimas buvo norma, o ne išimtis. Bet tai tylos nepateisina. Neabejotina tai, kad per daug lietuvių per greitai įsitraukė į žydų žudynes. Dalyvavo ne tik padugnės, bet ir atsakingi karininkai bei vietos pareigūnai. Bronius Norkus, kuris iškėlė trispalvę ant Prisikėlimo bažnyčios bokšto, vėliau vadovavo karių būriui, kuris masiškai žudė žydus. B. Norkus nebuvo vienintelis karininkas sukilėlis, uoliai tarnavęs naciams.

Nežinau, kiek išteklių turės naujoji Birželio sukilimo kolegija. Jei ji būtų dosniau finansuojama, ji turėtų vykdyti tyrimus, siekdama atskirti tris žmonių grupes: sukilėlius, kurie po kovos su okupantu sudėjo ginklus, į žudynes įsitraukusius sukilėlius ir pogromų bei masinių žudynių vykdytojus, vadinamuosius „baltaraiščius“, išvis nekovojusius su okupantu. Ir apytikriai nustatyti, kiek žmonių priskirtini šioms trims grupėms. Darbas nebūtų bergždžias, nes egzistuoja sukilėlių sąrašai, o Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras yra nuodugniai nagrinėjęs šiuos klausimus, tad būtų galima remtis jo duomenimis.

Nebus lengva naujajai Sukilimo kolegijai pristatyti sukilimą kaip reikšmingą įvykį, kuris suvaidino svarbų vaidmenį vėlesnėse Lietuvos pastangose atgauti laisvę, ypač tuo įtikinti kitataučius. Pastaraisiais dešimtmečiais pastebimas polinkis plėsti Holokausto tyrimų ribas ir į genocidą žvelgti kaip į beveik visos Europos įvykį, o ne kaip į išskirtinai Vokietijos projektą, daugiau dėmesio skiriant kitų tautų ir valstybių veiksmams.

Pastangos paaiškinti ir pateisinti sukilimą gali būti vertinamos kaip bandymas išbalinti Lietuvos praeitį, tad reikės vengti skubių, nepagrįstų išvadų.

Kolegija taip pat galėtų nustatyti klaidingus teiginius apie Lietuvos sukilimą, kuriuos pateikė gerbiami mokslininkai. Antai, žinomas istorikas, dabar ir apžvalgininkas, Timothy’is Snyderis savo knygoje „Kruvinos žemės: Europa tarp Hitlerio ir Stalino (angl. Bloodlands: Europe between Hitler and Stalin) teigė, jog Kazys Škirpa sugrįžo į Lietuvą su vokiečiais ir per radijo laidas skatino lietuvius žudyti žydus.

Kitas žinomas istorikas Alfredas J. Rieberis straipsnyje apie pilietinius karus sovietijoje per Antrąjį pasaulinį karą ir po jo rašo, kad sukilime dalyvavo nuo 100 iki 125 tūkst. žmonių. Jis dar teigia, kad lietuviai pralenkė kitus pabaltijiečius savo politiniu sąmoningumu ir organizuotumu, aktyviai dalyvavo partizanų pasipriešinime. Tai, kad straipsnių ir knygų recenzentai bei redaktoriai nepastebėjo šių klaidų, rodo, kokios ribotos jų žinios apie Lietuvą.