Kęstutis Girnius. Tokių rinkimų JAV nebūta

Sunku nepritarti buvusio Naujojo Džersio gubernatoriaus Chriso Christie’io teiginiui, kad „jei Amerikos žmonės yra pakankamai kvaili, kad iškeltų šių dviejų vyrų kandidatūras, nereiškia, kad ir aš turiu būti kvailas.“ Ch. Christie’is neketina balsuoti nė už vieną iš kandidatų, nes Donaldas Trumpas yra visiškai „netinkamas būti Jungtinių Valstijų prezidentu jokiais atžvilgiais“, o kaip su kai kuriais maisto produktais, Joe Bidenui „jau praėjo data, iki kurios tinkama vartoti“.

Per pastarąjį šimtmetį JAV nebuvo prezidento rinkimų, kuriuose abu kandidatai būtų tokie tušti ir egocentriški senukai, susiduriantys su iššūkiu vadovauti JAV, kai metamas reikšmingas iššūkis jų geopolitiniam dominavimui. Šovinistiškai nusiteikusių patriotų teiginiai, kad JAV yra „didingiausia šalis pasaulyje“, yra iš piršto laužti, tačiau JAV yra galingiausia ir įtakingiausia valstybė, kurios veiksmai dažnai daro įtaką visam likusiam pasauliui. Daugelis Vašingtono sprendimų yra tokie svarbūs, kad kai kurie politikos teoretikai siūlo, jog kitų šalių piliečiams būtų suteikta teisė dalyvauti renkant Amerikos vadovą.

Daugybė D. Trumpo trūkumų yra puikiausiai žinomi, tūkstančiai straipsnių ir žinių laidų juos diskutuoja ir nagrinėja. Net jei D. Trumpas nebūtų neigęs ir vėliau mėginęs pakeisti 2020 m. prezidento rinkimų rezultatų, jis netiktų būti prezidentu.

Jis yra piktas, kerštingas, šovinistiškas su rasizmo prieskoniu, taip pasitikintis savo nuojauta, kad nejaučia poreikio skaityti knygas ar susipažinti su savo štabo ar ministrų rekomendacijomis svarbiais valstybės klausimais. D. Trumpas rimtai nesistengia nuslėpti savo abejingumo ne tik smulkioms detalėms, bet ir pagrindiniams svarbių teisės aktų punktams. Jį domina ne tiek politikos formavimas, kiek prezidento instituciją supanti pompastika ir reprezentacinės funkcijos. Jis mieliau valdys kaip monarchas, o ne vadovaus kaip valstybininkas. Abejingas valdymui per savo pirmąją kadenciją 2017 m., jis tikrai nebus atidesnis, jei 2025 m. pradės antrąją.

J. Bideno amžius ir mažėjantys protiniai pajėgumai yra kasdienis „Fox News“ ir kitų dešiniojo sparno žiniasklaidos organizacijų patiekalas, tačiau sutelktas dėmesys šiam silpnumui lemia, kad kiti trūkumai sulaukia mažai dėmesio. Kaip ir D. Trumpas, J. Bidenas skelbia netiesas, daugiausia apie save, bet tai daro su šypsena, priešingai nei niūrusis D. Trumpas, todėl jos labiau toleruojamos.

Neseniai išsakytas teiginys, kad jo dėdė galėjo būti suvalgytas žmogėdrų po to, kai jo lėktuvas numuštas per Antrąjį pasaulinį karą, sukelia šypseną. Kiti teiginiai yra problematiškesni. Prieš kelias savaites jis Japoniją ir Indiją kartu su Rusija ir Kinija priskyrė „ksenofobiškoms“ šalims, nenorinčioms priimti imigrantų, tad ir ūkiškai nesėkmingoms. Tokie priekaištai kenkia pastangoms įtikinti Indiją užmegzti glaudesnius ryšius su JAV, juolab, kad Indijos, kaip ir Kinijos, ūkis auga sparčiau negu JAV.

Kaip ir D. Trumpas, J. Bidenas skelbia netiesas apie savo gyvenimą. 1987 m. kandidatuodamas į prezidentus jis teigė, kad „mokėsi teisės mokykloje, gaudamas visą akademinę stipendiją“, „pateko į pirmąją pusę“ savo teisės mokyklos klasės ir „baigė trejas bakalauro studijas“. Tačiau jis turėjo tik dalinę stipendiją, teisės mokykloje buvo 76-as iš 85 studentų, taigi iš pačių silpniausiųjų, ir gavo tik vieną bakalaurą. Paaiškėjus, kad jis plagijavo dalį britų politiko kalbos, J. Bidenas pasitraukė iš prezidento rinkimų. Jis taip pat nesėkmingai kandidatavo 2008 m., o 2016 m. B. Obama, aplenkdamas savo viceprezidentą, savo potencialia įpėdine pasirinko Hillary Clinton. J. Bidenas tikrai nėra antrasis George’as Washingtonas, kuris, pasak amerikiečių folkloro, niekada nemelavo.

2016 m. D. Trumpas nugalėjo respublikonų isteblišmentą, kuris siekė užkirsti kelią jo nominacijai. Jo MAGA (angl. Make America Great Again) šalininkams tapus dominuojančia jėga respublikonų pirminiuose rinkimuose, dauguma jo oponentų palaidojo savo ankstesnes priešiškas nuostatas ir tapo sekėjais bei apologetais. Daugelis greitai pamiršo D. Trumpo rinkimų rezultatų neigimo machinacijas ir priėmė jo melo naratyvą kaip tiesą.

Jei D. Trumpas pats iškovojo savo vyraujantį vaidmenį, J. Bidenas 2020 m. tapo partijos kandidatu į prezidentus, nes partijos lyderiai buvo įsitikinę, kad daugelio Demokratų partijos narių palaikomi radikalesni kairieji politikai, kaip Elizabeth Warren ir Bernie’is Sandersas, nepasieks pergalės prezidento rinkimuose. J. Bidenas laimėjo nominaciją ne dėl to, kas jis buvo, o dėl to, kas nebuvo. Buvo manoma, kad po vienos kadencijos jis perduos estafetę jaunesniam politikui.

Demokratų partijos lyderiams tenka didelė atsakomybė už tai, kad šie rinkimai tapo dviejų itin silpnų kandidatų varžybomis. Apklausa po apklausos rodė, kad dauguma demokratų rinkėjų pirmenybę teikė kitam kandidatui, o ne J. Bidenui, ir kad kuris nors kitas demokratų kandidatas lengvai nugalėtų D. Trumpą. Bet partijos šulai nebandė įtikinti J. Bideno nesiekti dar vienos kadencijos, neieškojo ir nerėmė kandidatų, kurie būtų galėję su juo varžytis pirminiuose rinkimuose, savo sprendimą grįsdami abejotina prielaida, kad bet koks iššūkis J. Bidenui smarkiai padidintų D. Trumpo galimybes laimėti.

J. Bidenas yra labiau nuspėjamas ir atsakingesnis politikas nei D. Trumpas, taigi ne toks grėsmingas kandidatas. Per savo kadenciją jis yra nemažai pasiekęs, bet pastaruoju metu dažnai seka D. Trumpo politikos krypčių ir taktikos pėdomis.

Jis tapo radikaliu populistu, pasiryžusiu teikti įvairiausias lengvatas profsąjungų nariams, įsiskolinusiems studentams, radikaliems Kinijos kritikams, subsidijų trokštantiems pramonininkams ir kitiems, nors dabar JAV jau daugiau išleidžia didėjančiai federalinei skolai finansuoti nei Amerikos gynybai.

Neatsakingo lojalumo J. Bidenui kaina gali būti antrasis D. Trumpo prezidentavimas ir visa, ką tai gali lemti, arba tautos likimo patikėjimas silpnam senoliui, kuris gali nepajėgti ištarnauti savo kadencijos.