Kęstutis Girnius. Ukrainos šauktiniai Lietuvoje

Ukrainai trūksta ginklų ir karių. Ginklus tiekia sąjungininkai, nors nei tokiais kiekiais, kurių norima, nei tokių rūšių, kokių siekiama, nei pageidaujamais tempais. Kareiviais turi rūpintis Ukrainos valdžia, kuri tarp kitų priemonių siekia susigrąžinti užsienyje gyvenančius mobilizuojamus vyrus.

Lietuvos Prezidentas, premjerė ir krašto apsaugos ministras pareiškė esą pasiryžę padėti Kyjivui įgyvendinti šį siekį. Bet tai padaryti gali būti nepaprastai sudėtinga.

Pati Ukraina turi mobilizuoti savo piliečius, ir tai tampa didesniu iššūkiu negu kadaise įsivaizduota. Rusijos invazijos pradžioje daug ukrainiečių skubėjo tapti savanoriais ir ginti savo tėvynę, bet po dvejų metų karo, milžiniškų nuostolių ir nesant aiškios pergalės perspektyvos didėja vengiančiųjų tarnauti skaičius. Vasario mėnesį atlikta apklausa parodė, kad 48 proc. vyrų nėra pasirengę kovoti, 34 proc. yra pasiruošę, o likusieji neturi tvirtos nuostatos.

Nors draudžiama 18–60 metų vyrams palikti šalį, daugelis mėgina slapta kirsti sieną į kitas šalis. Šimtams tūkstančių vyrų vengiant užsiregistruoti į šaukimą į kariuomenę, valdžia griebiasi drastiškų priemonių karių gretoms papildyti. Verbuotojai dažnai gatvėse įrengia patikros punktus, sulaiko kovinio amžiaus vyrus ir po menko apmokymo siunčia juos į frontą. Internete plinta vaizdo įrašai, kuriuose jauni vyrai miestuose bėga nuo kariuomenės verbuotojų. Šaukimą apsunkina plačiai paplitęs įsitikinimas, kad ryšiais, kyšiais ir blatu galima gauti atleidimą nuo šaukimo į armiją. Praėjusią vasarą prezidentas Volodymyras Zelenskis iš pareigų atleido visus regioninius verbavimo vadovus po aibės korupcijos skandalų, kas irgi neskatina pasitikėjimo esminiu šaukimo taisyklių ir jų įgyvendinimo teisingumu.

Nors ir vangiai, valdžia mėgina pašalinti kai kuriuos trūkumus, atsižvelgti į pagrindinius šaukiamųjų nuogąstavimus, tokius kaip nepakankamas apmokymas, neaiški tarnybos trukmė ir ginklų bei šaudmenų trūkumas. Praeitą mėnesį priimtas įstatymas, kuriuo šaukimo į kariuomenę amžius sumažinamas nuo 27 iki 25 metų. Profesionalūs Ukrainos kariai sako, kad jiems ypač reikia jaunų vyrų, nes daugelis pašauktųjų yra vidutinio amžiaus, taigi, pokytis yra kuklus žingsnis į priekį. JAV ir daugelyje kitų Vakarų šalių šaukimo į kariuomenę amžius yra 18 metų. Kuriam laikui atidėti nutarimai dėl dviejų svarbių klausimų: būtent kiek karių galiausiai bus pašaukta į kariuomenę ir ar reikėtų demobilizuoti tuos, kurie tarnauja nuo Rusijos invazijos pradžios.

Siekdamas susigrąžinti užsienyje gyvenančius mobilizuojamus vyrus, Kyjivas nusprendė nebeišduoti naujų pasų užsienyje gyvenantiems šaukiamojo amžiaus savo piliečiams vyrams bei sustabdė konsulinių paslaugų teikimą. Įtakingi kai kurių šalių politikai pareiškė esą pasiryžę padėti Ukrainos valdžiai. Klausiamas, ar Varšuva sutiktų, jei Ukraina paprašytų perduoti tarnybai pašauktus ukrainiečius, Lenkijos užsienio reikalų viceministras teigė, kad tikrai negins šaukimo į kariuomenę vengiančių asmenų, nors jo viršininkas ministras Radoslawas Sikorskis sakė, kad Varšuvos pagalba perduodant būtų etiškai abejotinas žingsnis. Latvija laikosi santūriau – jos premjerė nurodė, kad šalis kol kas neturi jokių konkrečių planų, kuriais būtų skatinamas Ukrainos šaukiamojo amžiaus vyrų grįžimas į tėvynę.

Prezidentas Gitanas Nausėda tvirtai palaikė Kyjivo planus. Pasak Prezidento, „Ukraina turi turėti galimybes ir instrumentus pakviesti savo jaunus vyrus atlikti savo pareigą tėvynei“ ir „mes turime bendradarbiauti su Ukraina visomis prasmėmis.“ Vis labiau į ministro vaidmenį įsijaučiantis Laurynas Kasčiūnas pasakė, jog „Lietuva žada“ sekti Lenkijos pavyzdžiu dėl užsienyje gyvenančių mobilizuojamų ukrainiečių, taigi, galėtų padėti Ukrainai į šalį grąžinant šaukiamojo amžiaus vyrus. Lig šiol kompetencija spręsti šitokius teisinius klausimus nebuvo patikėta krašto apsaugos ministrui. Premjerė Ingrida Šimonytė reagavo atsargiau. Kadangi Ukrainos žmonėms galioja daug teisių suteikianti vadinamoji laikinoji apsauga, šiuo klausimu reikėtų tartis su Europos Sąjunga (ES).

Nežinau, kokią paramą G. Nausėda ir L. Kasčiūnas įsivaizduoja, kad Lietuva galėtų suteikti Ukrainai. Negyvename XVIII amžiuje, kai Jungtinės Karalystės pareigūnų „press gangs“ gatvėse pagriebdavo ir smurtu priversdavo sulaikytus vyrus tarnauti laivyne ne mėnesius, o metus. Negyvename okupuotoje Lietuvoje, kur sugrįžę sovietai prievarta mobilizavo 108 tūkst. vyrų į Raudonąją armiją ir po minimalaus apmokymo siuntė į frontą žūti ir žudyti Stalinui. Gyvename XXI amžiuje ES šalyje, tad nebus galima pagriebti šaukiamojo amžiaus ukrainiečių vyrų, sugrūsti juos į autobusus ir išsiųsti į savo tėvynę.

Keli teisininkai, su kuriais konsultavausi, nurodė, kad šiuo metu Lietuva neturi jokio teisinio pagrindo išsiųsti iš šalies užsienio piliečius, turinčius teisę gyventi Lietuvoje ir nekeliančius grėsmės Lietuvos saugumui. Pagal Konstitucijos 20 strapsnį, asmuo turi būti įtariamas padaręs nusikaltimą, kad būtų galima paskelbti jo paiešką. Ukraina turėtų sudaryti tarptautinę bendradarbiavimo sutartį su Lietuva ar ES dėl tokių asmenų perdavimo ir paskelbti, kad besislapstantys asmenys pažeidė Ukrainos įstatymus. Gal Lietuva privalėtų priimti įstatymą, suteikiantį policijai teisę sulaikyti tokius ukrainiečius. Jei jie būtų Lietuvos policijos sulaikyti, jie vis tiek turėtų teisę apskųsti tokius policijos veiksmus teismui. Užsieniečiai turi teisę naudotis valstybės garantuojama teisine pagalba nuo sulaikymo momento, tad teismuose jie būtų ginami, o pralaimėję galėtų kreiptis į apeliacinį teismą. Prokurorai turėtų būti nepaprastai išradingi ir iškalbūs, kad galėtų įtikinti teismus, jog šie ukrainiečiai kelia pavojų Lietuvos nacionaliniam saugumui.

Gal įsivėlė klaidų mano atpasakojime, bet akivaizdu, jog prireiktų daug laiko ir jėgų išsiųsti net vieną ukrainietį, jau nekalbant apie pakankamai didelį skaičių, kuris paveiktų karo eigą. Prezidentas ir krašto apsaugos ministras turi suprasti, kad jie negali patenkinti kiekvieno Ukrainos prašymo, juolab, kad oficialaus prašymo iš Kyjivo veikiausiai nebūta.

Ukrainos valdžia gali viešai priekaištauti ir tyliai prakeikti Vakarų valstybes dėl negebėjimo ar nenoro perleisti pakankamai ginklų. Bet jos veikimas irgi nėra nepriekaištingas. Karių mobilizavimas, išmokymas ir jų kovinio ryžto palaikymas yra tiek pat svarbūs karo elementai, kaip ir ginklai. Šių užduočių įgyvendinimas, už kurį Kyjivas yra atsakingas, nusipelnė ne mažiau priekaištų.