Beje, esame pažįstami. Atsimenu jus dar nuo tų laikų, kai pati dirbau žurnaliste, jūs buvote policijos generalinis komisaras, Dailis Alfonsas Barakauskas — vidaus reikalų ministras (kurį vėliau pakeitėte), o Algirdas Butkevičius — ministras pirmininkas (kurį pakeitėte dar vėliau). Tada daugiau šypsodavotės. Dabar dažniau atrodote užguitas.
Šį savo laišką pradėsiu nuo kelių trumpų istorijų. Pirma, apie tai, kad pati kadaise sirgau depresija. Apie tai jau esu viešai kalbėjusi, tad nesiplėsiu. Buvo blogai. Tiesą sakant, buvo jau beveik blogiausia. Bet, laimei, mano istorija yra sėkmės istorija. Atsigavau, ir nuo to laiko visad atvirai ir kuo garsiau pasakoju, kas man nutiko, ir kaip išsikapsčiau. Neįsivaizduojat, kiek daug žmonių su manimi yra susisiekę, prašydami pagalbos, patarimo, ar tiesiog norėdami pasakyti, kad mano atvirumas juos įkvėpė gydytis.
Beje, tas atvirumas kažkaip net išlaisvina. Geras jausmas kalbėti atvirai. Tyla išties žudo. Todėl šią vasarą vienai iš rimtesnių Lietuvos radijo stočių pasiūliau laidos apie psichikos sveikatą idėją. Parengiau visą planą, buvau laiminga ir naivi.
Pokalbis su programų direktore buvo išsamus, daug žadantis, netgi supratingas. Ir po savaitės man telefonu pasakė, kad tokiai laidai tinklelyje nėra vietos. Jiems gal pasirodė, kad niekas neklausys. Taigi „depresiją varo“ tokios temos.
Tai, kad esame Europos savižudybių statistikos viršūnėje jau daug metų (kai kurias šalis lenkiame kone dvigubai), tai, kad apskritai Lietuvai gresia demografinė krizė, kad emigruojame akinančiais mastais, kad kas ketvirtas Lietuvos žmogus greičiausiai serga psichikos liga, yra niekam neįdomūs, nereikalingi ir netgi trukdantys faktai.
Nepatogios tiesos, kurios neskamba patraukliai, moderniai, hipsteriškai. Daugiau ginčijamasi, ar leisti „dvigubą v“ rašyti pase. Tai yra svarbesnis dalykas, negu masėmis besižudantys Lietuvos žmonės.
Antra istorija. Jeigu kartais negirdėjote, neseniai nusižudė dvylikos metų mergaitė. Taip, ji nusižudė. Kraupu tai girdėti? Pakartosiu — ji nusižudė.
Dvylikos metų. Istorija klasikinė: vaikas buvo geras, niekam neužkliūdavo, visad šypsodavosi, visi šoke. Istorija rezonanso sulaukė tik žiniasklaidoje. Jokių valdžios reformų. Lieka tik kausimai: kaip smarkiai turi būti blogai, kad nusižudytų dvylikos metų žmogus? Kiek daug jų turės dar nusižudyti, kad reformos prasidėtų?
Tik priminsiu, kad tai — tik viena istorija iš daugelio. Apie kitame Lietuvos rajone taip pat nusižudžiusį dvylikos metų vaiką buvo rašyta dar 2002. 2014 metais kitame rajone, jau arčiau jūsų, Premjere, iš gyvenimo savanoriškai išėjo kitas dvylikos metų vaikas. 2016 metais nusižudė trylikametis. Šiais metais vienoje gimnazijoje per savaitę iš gyvenimo pasitraukė du tos pačios klasės abiturientai. 2011 metais nusižudė devynmetis. Taip, devynmetis. Ar jau per daug kraupu?
Jau norite mesti šį tekstą? Jau norite kišti galvą atgal į smėlį, ir vaidinti, kad nieko nevyksta?
Toliau. Vėlgi, jei negirdėjote. Tos pačios savaitės pabaigoje jauna, tvarkinga, dirbanti dviejų vaikų mama, kaip spėjama, nusiskandino upėje. Beje, jos gelbėtojų pajėgos ieško netoli tos pačios institucijos, su kuria nuolat diskutuojate apie tas „dvigubas v“.
Ieško lavono mokesčių mokėtojos, kuri į upę įbrido savo vaiko akivaizdoje. Dvylikos metų mergaitės, beje. Istorija, vėlgi, klasikinė: lavono ieškos kelias dienas, gal ras, gal ne, dukrai net nebuvo pasiūlyta formali pagalba. Ai, taip — motinos bendradarbiai šoke, nes moteris nedaugžodžiaudavo apie save.
Ir žinote, ką? Drąsiai teigiu, kad tai jums nerūpi. Prieš visą Lietuvą sakau jums, kad jums yra nusipjauti į šias gyvybes. Premjere, jums nusišvilpt, kaip sakoma, į šias visas istorijas. Į tą visą ketvirtadalį mūsų šalies žmonių, kurie serga psichikos ligomis (dažniausios iš jų — depresijos ir nerimo sutrikimai, bei įvairios priklausomybės), kurios vėliau gali baigtis savižudybe. Į tuos kitus du ketvirtadalius jų artimųjų, kurie bus to paliesti tiesiogiai. Ir į likusius žmones, kurie bus to paliesti netiesiogiai, tačiau, kai jie užaugs, kas antras mūsų šalyje stovintis namas bus tuščias.
Tad, žinote, ko aš noriu, Premjere? Noriu nei daug, nei mažai. Noriu, kad visi — absoliučiai visi — Lietuvos žmonės žinotų, kas yra depresija, ir kad ji yra viena iš pagrindinių savižudybių priežasčių. Noriu, kad kiekvienas mąstantis Lietuvos pilietis mokėtų ją atpažinti ir žinotų, kur ir kaip gauti pagalbos. Noriu, kad per radiją, televiziją, internete, darbe ir mokykloje ir jauni, ir seni būtų mokomi atpažinti tiek depresijos, tiek galimos savižudybės simptomus. Kad sėkmės istorijos būtų viešinamos kuo plačiau.
Noriu, kad net vaikams būtų aiškinama, kad egzistuoja psichikos ligos, ir kad jos gali būti lygiai taip pat išgydomos, kaip „paprastos“ ligos.
Žinote, kur mažiausiai savižudybių Europoje? Pietų šalyse: Italijoje, Kipre, Graikijoje. Taip, net Graikijoje, kuri bankrutavo. Gal atrodo per daug paprasta, bet tai — paprasčiausia biologija. Tad noriu, kad šaltojo sezono pradžioje mokyklose privalomai visiems — absoliučiai visiems — mokiniams būtų dalinami naudingi mikroelementai arba jais praturtintas maistas. Nemokamai. Kaip skiepai. Noriu, kad tam tikrų vitaminų ir mineralų reikalingumas mūsų platumų žmonėms būtų akcentuojamas ne tik žiniasklaidoje, bet būtų įtrauktas į oficialias Sveikatos ministerijos rengiamas ligų prevencijos programas.
Noriu, kad kiekvienas pavargęs, juodų minčių kamuojamas, liūdnas ir apatiškas žmogus žinotų, kad jis rūpi mūsų valstybei: mūsų žmonėms, ir mūsų valstybinėms institucijoms. Noriu, kad visi tie kelyje į savižudybę esantys žmonės tai išgirstų iš jūsų lūpų. Kreipiuosi būtent į jus, Premjere, nes mums nebepakanka turėti Savižudybių ir smurto prevencijos komisijos. Kreipiuosi į jus, nes nebepakanka vien tik Sveikatos ministerijos veiksmų. Sistemos pokyčiai turi būti apimantys kone visas sritis: nuo švietimo iki socialinio darbo.
Ir ne, tai nėra mano „Idėja Lietuvai“. Tai nėra užgaida ar akimirkos emocija. Premjere, tai yra valstybinės svarbos klausimas, kurio reikia imtis jau dabar. Šiandien, šią valandą. Nes tokių, kurie iš gyvenimo pasitrauks savanoriškai iki šių metų galo statistiškai dar bus du šimtai. Po beveik tris per dieną. Todėl tai privalo tapti šios ir dar daugelio ateinančių Vyriausybių svarbia valstybės planų dalimi, ir iš tų planų nedingti tol, kol atsirasime to savižudybių sąrašo pabaigoje.
Premjere, ar galite išpildyti šį mano norą? Jei reikia pagalbos, sakykit. Bet prašau, nebeignoruokite manęs ir visų mūsų daugiau.
Ir pabaigai. Pamenat, teksto pradžioje paminėjau, kad seniau daugiau šypsodavotės. O dabar nebe. Paklausiu atvirai — Premjere, gal ir jums sunku? Gal ir jūs jau nebepakeliat pasaulio ir gyvenimo? Nes, man rodos, tik problemų turintis žmogus gali šitaip apatiškai reaguoti į tai, kas taip skaudžiai, taip ilgai, ir taip atvirai vyksta Lietuvoje.
Laukiu viešo atsakymo.
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.