Okupacinė maskolių armija sugebėjo įsitvirtinti ir neleisti pralaužti fronto linijos. Karas perėjo į išsekinimo karą, kai nė viena iš kariaujančių pusių neturi pakankamai resursų kariniu keliu pralaužti fronto linijų. Kariaujama, kad priešas išsektų ir nebegalėtų tęsti ginkluotos kovos.
Pasigirsta balsų, raginančių Ukrainą pradėti taikos derybas su Maskva. Ukraina yra keturis kartus mažesnė nei Rusija, tad išsekinimo karas greičiau nualins besiginančius nei agresorių. Vadinasi, Kyjivas turi aukoti dalį teritorijų dėl taikos. Keista logika.
Pirmiausia iškyla pasitikėjimo klusimas. Kremlius yra melagių ir apgavikų čempionas. Gali sudaryti taikos sutartį, bet kokios garantijos, jog Maskva laikysis susitarimų? Tokios pačios, kaip 2021 metų Kremliaus patikinimai, kad ji nesiruošia pradėti plataus masto karinės intervencijos į Ukrainą?
Jam kažkas pažadėta. J. Prigožinas ir jo banditai tuo patikėjo. Tai buvo mirtina jų klaida. Po mėnesio J. Prigožinas ir Wagner vadovybė, keleiviniam lėktuvui skrendant iš Maskvos į Sankt Peterburgą, buvo numušti ir žuvo. Pasitikėjimas Kremliumi yra minusinis, tad paliaubos ir taikos derybos sunkiai įmanomos.
Kitas dalykas – Kremlius ir jo vadovas caras Pu seniai praradę sąlytį su realybę. Nesėkmingas ukrainiečių kontrpuolimas Maskvai yra tarsi ženklas – karą reikia tęsti. Juk galima papildomai okupuoti Ukrainos teritorijų ir prispausti Kyjivą priimti šaliai nepalankias sąlygas.
Tai akivaizdus situacijos pervertinimas. Maskva nėra tokia stipri, kaip ji dedasi ar jai pačiai atrodo. Carinė Rusija, sovietų valdžia ir dabartinis rašizmas tobulai įvaldė masinės propagandos ir akių dūmimo metodus. Sugebama pasauliui parodyti padėtį daug kartų geresnę, nei iš tiesų yra.
Garsiai kalbama, kad Rusijos pramonė atsistojo ant karo pramonės bėgių. Gal ir atsistojo, bet naudos iš to nedaug.
Kitaip nereikėtų vežtis iš Šiaurės Korėjos artilerinių sviedinių ar prašyti Irano, kad atsiųstų daugiau dronų kamikadzių Shahed-136. Pasirodanti fronte karo technika taip pat ne naujausia.
Tai dar sovietų laikais pagamintos karinės mašinos, kurios ilgus metus stovėjo konservavimo aikštelėse. Dabar paskubomis atgaivinta tai, ką įmanoma atgaivinti. Taip, ši technika važiuoja ir šaudo, bet tai nėra pati moderniausia karinė technika.
Be to, suremontuota tai, ką įmanoma lengvai pataisyti. Ateityje vis sunkiau bus „techniką prikelti iš numirusiųjų“. Diktatorius Pu šaliai ir pasauliui meluoja, kad į Rusijos ginkluotąsias pajėgas būriais traukia savanoriai.
Pasakojama apie mistinius 400 tūkst. savanorių, pasirašiusių kontraktą su Rusijos gynybos ministerija.
Tai – melas. Ukrainoje kariauja iš vargingų Rusijos regionų surinkti vidutinio amžiaus mobilizuoti vyrai. O taip pat iš Rusijos įkalinimo įstaigų paimti, prezidentinę malonę gavę, zekai. Taip, tai sukelia problemų besiginantiems ukrainiečiams. Kita vertus, su tokiu kontingentu sunku pasiekti persilaužimą mūšio lauke.
Izraelis susigrupavo ir sugebėjo smogti atgal teroristų irštvai Gazos Ruože. Įdomiausia šioje situacijoje, kaip santykinai greitai pasikeitė nemažos dalies pasaulio visuomenių požiūris į teroristus.
Pradžioje, bent iš dalies, buvo išreiškiamas solidarumas su agresiją patyrusiu Izraeliu. Deja, greitai nemažos pasaulio bendruomenės kardinaliai pakeitė poziciją. Imta kaltinti auką.
Tai, kad Hamas pradėjo agresiją, kad nuo Izraelio armijos smūgių teroristai slėpėsi už eilinių palestiniečių nugarų, tapo nereikšminga. Kaltė išimtinai verčiama Izraeliui.
Londono, Berlyno ar Briuselio gatvėse girdėti atseit taikūs šūkiai „nuo upės iki jūros Palestina bus laisva“, sutikti be jokio kritiškumo. O juk tai – akivaizdus pareiškimas, kad Izraelio valstybė negali likti. Tai nacistinis „galutinio žydų klausimo“ sprendimo variantas, įpakuotas į Hamas saldainio popieriuką.
Gerai bent tai, kad pasaulio menama teisingumo pozicija – ne rodiklis besiginančiam Izraeliui. Tel Avivas laikosi pozicijos, kad karinė kampanija prieš Hamas teroristus tęsis tol, kol jie bus sunaikinti.
Koks svarbiausias 2023 metų įvykis Lietuvoje? Sunku pasakyti.
Nueinančiais metais įvyko tarsi ir daug įvykių. Deja, nė vienas nėra kuo nors esmingas. Daugeliu atveju Lietuva į tam tikrus įvykius reaguodavo, prisitaikydavo ir bandydavo pateikti reikšmingą poziciją.
Tarsi galima būtų išskirti NATO vadovų viršūnių susitikimą Vilniuje. Vis dėlto, sostinė buvo tik politikų susitikimo vieta, o ne Lietuvos diplomatijos benefisas.
Problema, kad Vilnius į daug ką reagavo, bet pats nesugebėjo kažko sukurti. Negalime pasakyti, kad 2023 metais Lietuva padarę ką nors tokio, kas iš esmės keistų mūsų šalį. 2023 metai – tai ne 2004, kai Lietuva tapo visateise ES ir NATO šalimi nare.
2023 metais į vandenį nenuleistas joks naujas laivas – saugykla tipo Independence. Kalbos apie privalomą visuotinę karinę tarnybą ir liko kalbomis. Mokesčių reforma mirė neužgimusi.
Galima būtų pasakyti, kad 2023 metai – tai laikas, kai už politinę korupciją aukščiausiose valdžios ešelonuose realia laisvės atėmimo bausme nubausti aukšto rango buvę ir esami politikai. Kita vertus, ar tikrai visi metai gali būti paskirti vienai korupcijos bylai?
Panašu, kad Lietuva metus prastūmė. Kažką iš inercijos darė. Kažkas pavyko, kažkas nepasisekė, bet metai prastumti be jokio didesnio ir visuomenę tenkinančio rezultato. Kitais metais didžiausiu galvos skausmu išliks du dalykai.
Pirmiausia – karas Ukrainoje ir jo baigties reikšmė Lietuvos nacionaliniam saugumui. Antra – ar sugebėsime 2024 metais padaryti ką nors reikšmingiau nei 2023. Ar ir vėl stumsime metus?