Rusijos agresijos prieš Ukrainą pradžioje padaryta keletas Lietuvos saugumą sustiprinančių pirkimų. 2022 metų gruodį pasirašyta sutartis dėl 8 mobiliųjų raketų paleidimo sistemų HIMARS pirkimo už preliminarią 495 milijonų JAV dolerių kainą. Neilgai trukus pranešta, kad Lietuva perka 18 antrosios kartos 155 mm savaeigių ratinių haubicų „Caesar Mark II“.
Pirmosios HIMARS sistemos šalį turėtų pasiekti 2025-aisiais. Haubicų pristatymo terminas – 2027 metai. Pinigai sumokėti ryte (2022 metais), o „kėdės“ (karinė amunicija) bus pristatytos vėlai vakare.
Vėliau valdžia nusiramino – juk pirkimus atliko – ir ramiai laukė ukrainiečių pergalės prieš rusus. Deja, 2023 metais rusų įveikti nepavyko, tad tenka iš naujo pergalvoti Lietuvos gynybos strategiją. Per dvejus intensyvaus karo metus Lietuvos viešojoje erdvėje suvokta, kad NATO gerai, bet saugumu būtina rūpintis ir patiems.
Penktasis NATO straipsnis, užpuolimo atveju garantuojantis sąjungininkų pagalbą, suveiks tik tuo atvejų, jei Lietuva aktyvuos trečiąjį NATO straipsnį, įpareigojantį pirminį užpuolimo smūgį sugerti patiems. Kad apsigynimas būtų efektyvesnis, būtina sąlyga – turėti modernesnes, didesnes, geriau parengtas šalies karines pajėgas.
Kad turėtum geresnę kariuomenę, reikia daugiau pinigų į ją investuoti. Kuo daugiau investuosi, tuo geresnį rezultatą turėsi. Logika – paprasta, bet finansiškai nepigi.
Kadangi pinigų mokėti niekas nenori, tai diskusijos apie besiartinančią dieną D, kai priešas puls šalį, pradėtos iš karto po 2024 metų valstybės biudžeto patvirtinimo. Juk diskutuoti tuomet, kai tvirtinamas šalies biudžetas, yra „pavojinga“, nes gali brangias valstybės biudžeto eilutes prikalbėti, tad Lietuvos saugumo klausimas iš naujo gaivinamas 2024 metų pradžioje.
Kadangi kalbėti apie pinigus – netolygu juos mokėti, tai galima kalbėti blėnius. Ekonomikos ir inovacijų ministrė Aušrinė Armonaitė „prabudo“ ir gynybos finansavimą ėmė sieti su Lietuvos saugumą neabejotinai sustiprinančiais pirkimais.
Logika paprasta: tegul kariuomenė pasako, ko reikia, kokie įsigijimai sustiprintų šalies apginamumą, kiek tai kainuotų, o tuomet politikai nutars – pirkti ar nepirkti. Gaunasi toks lietuviškas politinės atsakomybės nusikratymas.
Bėda ta, kad reikia visko, daug ir tai kainuoja labai brangiai. Tarkim, Lietuvos karines oro pajėgas neabejotinai sustiprintų penktos kartos universalūs naikintuvai F-35. Jei pirktume tokį patį kiekį, kokį 2021 metais užsisakė Suomija – 64 lėktuvus, tai kainuotų maždaug 10 mlrd. eurų.
Šalies oro erdvės gynybą sustiprintų moderniausios amerikietiškos „Patriot“ oro gynybos sistemos. „Patriot“ – pažangi gynybos nuo sparnuotųjų raketų, balistinių raketų ir pažangių priešo lėktuvų priemonė. Kad padengtume visą šalies oro erdvę, reikėtų kokių 4–6 „Patriot“ sistemų. Pavertus į pinigus – apie 4–6 mlrd. eurų.
Principas – pasakykite, ko reikia, o mes pagalvosime, pirkti ar ne – netinkamas. Įsigyti gali tekti ir labai brangios amunicijos. Kita vertus, jos nusipirkimas klausimą pajudina, bet iki galo neišsprendžia.
Neišsprendžia, nes šalies gynybos stiprinimas – nesibaigiantis procesas, reikalaujantis nuolatinio atnaujinimo, naujų pirkimų ir didelių investicijų.
Per dvejus karo metus valdantieji sugeneravo tris teisingas, bet brangias gynybos stiprinimo iniciatyvas. Pirmiausia, tai dabartinės Lietuvos kariuomenės „sunkinimas“: karių skaičiaus didinimas, šarvo pirkimas ir pakėlimas iki divizijos lygmens.
Antra iniciatyva – Vokietijos brigados nuolatinis dislokavimas Lietuvoje. Jei priešas puls, tai Lietuva ginsis ne tik naudodama savo karines pajėgas, bet ir nuo pirmos minutės į darbą pasijungs vokiečių bei kitų šalių kariai.
Trečia idėja – visuotinis šaukimas. Kariuomenės karių rezervas gali būti papildomas tik karinę tarnybą praėjusiais asmenimis. Kuo daugiau šalies piliečių bus tarnavę kariuomenėje, tuo didesnis bus aktyvus karinis rezervas.
Jei per dešimt metų karinę tarnybą atliktų 10 tūkst. jaunuolių, tai aktyvus rezervas padidėtų 100 tūkst. karių. Vadinasi, esant dienai D, Lietuvos ginkluotosios pajėgos galėtų nuo 20 tūkst. išaugti iki 150 tūkst. karių (jau dabar aktyviame rezerve yra 30 tūkst. žmonių).
Idėjos teisingos, bet finansiškai paremtos tik 2,5 proc. nuo bendrojo vidaus produkto (BVP). Paprasčiau sakant – gynybiniai norai gerokai prasilenkia su finansinėmis galimybėmis. Esamų pinigų šioms idėjoms realizuoti nepakanka.
Didelis klausimas, ar net dabartinės kariuomenės kilstelėjimas į aukštesnį lygį įmanomas, esant tokiam finansavimui. Norint materializuoti visus tris norus, artimiausią dešimtmetį krašto gynybai reikėtų skirti kažkur apie 6 proc. nuo BVP.
O tai daug! Be to, nėra valdančiųjų politikų, kurie valios sprendimu ryžtųsi žengti reikšmingo finansavimo didinimo žingsnį.
Lietuvos viešojoje erdvėje neretai pasigirsta įkvepiančių kalbų, kad esama geopolitinė situacija šalį verčia tapti „šiaurės Izraeliu“. Tarnauti kariuomenėje turi absoliuti dauguma šalies piliečių. Kaip ir Izraelyje, turime sukurti šiuolaikinę modernią karo pramonę ir būti pasiruošę atremti puolimą.
Bėda ta, kad kalbomis mes visi norime būti Izraeliu, bet nenorime elgtis kaip Izraelis. O tarp būti ir elgtis kaip Izraelis yra didelis skirtumas.
Ne paslaptis, minėta šalis ilgus dešimtmečius gynybai skyrė bent 6 proc. nuo BVP. Lietuva nenori tiek skirti šalies gynybai. Apskritai ilgametis šalies gynybos finansavimo modus operandi – kariuomenei ir 1 proc. nuo BVP užteks.
Supaprastinus matematiką, galime pasakyti: 1 proc. nuo BVP – tai 1 mlrd. eurų. Jei per dešimtmetį vietoj 20 mlrd. gynybai skirta tik 10 mlrd., tai esant grėsmingai geopolitinei situacijai padidintas gynybos biudžetas lopo prasto praeities finansavimo skyles.
Žvelgiant į oficialiame NATO internetiniame puslapyje publikuojamus finansinius duomenis aiškiai matyti: nuo 2008 iki 2018 metų Lietuvos gynybos finansavimas – stipriai atsiliko nuo reikalaujamų 2 proc. nuo BVP.
2014 metais įvykusi Krymo aneksija ir karas Donbase nebuvo pakankamas stimulas Lietuvai gynybai skirti 2 proc. nuo BVP. Įsipareigojimas skirti šalies gynybai 2 proc. nuo BVP pasiektas tik 2019 metais.
Pastarųjų metų gynybos finansavimo rodikliai rodo, kad plataus masto karas Ukrainoje nestipriai privertė į gynybos finansavimą žiūrėti žymiai atsakingiau. 2022 metais ir 2023 metais gynybai skirta 2,5 proc. nuo BVP. Šiais metais rodiklis – 2,75 proc, nuo BVP.
Objektyviai žiūrint, Lietuva šiandien nėra grąžinusi chroniškai blogo šalies ginkluotųjų pajėgų finansavimo skolos. Pastarųjų trejų metų finansavimo padidinimai nepadengia per dešimtmečius susidariusios finansinės duobės.
Ginkluotųjų pajėgų vystymas yra ilgas, finansiškai atsakingas ir nepigus darbas. Deja, net karas Ukrainoje nėra pakankamas stimulas pakeisti valdančiųjų požiūrį į šalies gynybos finansavimą.