Paulius Gritėnas. Kur iš mūsų gyvenimų pradingo mirtis?

Lietuva turi net dvi nedarbo dienas, skirtas mirusiųjų atminimui. Artimųjų kapų lankymas ir jų priežiūra vis dar yra beveik visus lietuvius įtraukiantis procesas. Išoriškai atrodytų, kad mirtis yra svarbus ir prasmingas reiškinys mūsų kasdienybėje, tačiau toks vaizdas labai paviršutiniškas.

Mirtis kaip reiškinys visada užėmė svarbią vietą lietuvių kultūroje. Ar kalbėtume apie baltų mitologiją, lietuvių tautosaką ar vėlesnę krikščioniškosios kultūros sklaidą, visur sutiksime įvairiausių mirties aptarimų, aiškinimų ar permąstymų.

Nuo Gintaro Beresnevičiaus „Dausose“ aprašyto lietuvių tautosakos naratyvo apie po mirties medžiuose apsigyvenančias ir ten vėjui siaučiant raudančias vėles iki tikėjimo mirties pranašais (kaukiantys šunys, kranksintys varnai) ar persikūnijimu į gyvūnus.

Tiesa, mitologiniai siužetai moderniame pasaulyje nebeturi tiek daug įtakos kasdienybėje. Dabartinės mirties kultūros ir įvairių jos tradicijų ištakų geriau ieškoti vėlesniuose laikuose. Istorikas Mindaugas Paknys savo puikioje knygoje „Mirtis LDK kultūroje XVI-XVII amžiuje“ puikiai aprašo santykio su mirtimi tradiciją ir jos lietuviškuosius ar perimtus bruožus.

M. Paknio aprašomų Lietuvos didikų gyvenimas ir mąstymas jau žymiai artimesnis ir suprantamesnis mums. Vis labiau skverbiantis krikščioniškai kultūrai formuojasi įvairios iki šiol išlikusios apeigos – šarvojimas, gedėjimas, iškilmių organizavimas, procesijos.

Didžiausias skirtumas, kurį galime pastebėti sekdami kaip formuojasi mirties tradicijos – apmąstymams ir susitaikymams skiriamas laikas. XVI-XVIII amžiuje itin populiarūs buvo „gerosios mirties“ vadovėliai.

Kaip pastebi istorikas, tų laikų asmeninėse bibliotekose net ir didikai neturėjo daug knygų, o miestiečio namuose jų apskritai galėjo būti tik kelios. Bet „gerosios mirties“ vadovėliai, kurie turėjo padėti įveikti mirties baimę, turėjo didelį populiarumą visuomenės gretose.

„Kad sveikas žmogus vartytų savo bibliotekėlėje esančią knygelę ir nuolat apmąstytų paskutinę akimirką, ruoštųsi jai, nepamirštų ir nepasiduotų gyvenimo siautuliui“, - rašo M. Paknys.

Mirties temos kasdienybėje nebuvo vengiama, o pasiruošimas jai ir mintys apie mirtį buvo suprantama ne tik kaip natūrali, bet net ir būtina žmogaus lavinimosi pakopa. Žinoma, lyginti Baroko epochos žmogaus kasdienybę su šiandiena nėra lengva, bet akivaizdu, kad išlaikę panašias apeigines tradicijas, mes gerokai pakeitėme požiūrį ir santykį su mirtimi.

„Šiandien mirtis gerokai tolimesnė ir atgrasesnė nei kadaise“, - savo knygoje pastebėjo M. Paknys, atkreipdamas dėmesį, kad mirtis dabar mus supa žiniasklaidoje, filmuose, žaidimuose, dainose, tačiau tikrovėje dažnai yra nepastebima ar net sąmoningai ignoruojama.

Išplėtota ir iki mirties fakto atlydinti sveikatos apsaugos sistema, ištisa patogaus laidojimo pramonė leidžia nustumti mirtį į savo gyvenimo paraštes ir iki minimumo sumažinti jos keliamas neigiamas emocijas ir sudėtingus apmąstymus.

Laidotuvių organizavimas niekuo nebesiskiria nuo kitų renginių organizavimo. Keičiasi laidotuvių formatas, vis labiau trumpėja gedėjimo laikas. Viename interviu lietuvė laidotuvių organizatorė pastebėjo, kad „vis dažniau atsisakoma gedėjimo dvi tris paras ir renkamasi trumpą 3–4 valandų, bet koncentruotą atsisveikinimą. Taip pat vietoj mums įprastų šarvojimo salių atsisveikinimams renkamasi kitokias vietas. Organizuojame atsisveikinimus gamtoje, muziejuose, restoranuose, galerijose ar kitose patalpose, kurios yra šviesios, jaukios ir nekelia slogių emocijų.“

Viena vertus, tai patogios ir daugelį įprastų rūpesčių panaikinančios visuomenės pavyzdys. Kita vertus, toks mirties subanalėjimas ir jos keliamų nepatogių, sudėtingų emocijų išstūmimas tik apsunkina susitaikymo procesą.

Mirtis pamažu dingsta iš mūsų gyvenimų. Jos keliama baimė, susidūrimo su ja siaubas ir neišvengiamybė, mirties vaizdiniai ir kūniškasis tikrumas išstumiami ar perduodami pasirūpinti laidojimo pramonės žmonėms. Taip mums patogiau. Taip lengviau užmiršti. Tai žmogiška ir labai suprantama.

Mirusiųjų pagerbimo tradiciją pavertę geocaching tipo kapinių aplankymu ir žvakelių padėliojimu lengvai išsisukame nuo tikrosios tradicijos ir jos keliamų svarbių klausimų. Tradicijos lyg ir laikomės, tačiau tik prabėgame jos paviršiumi.

„Gerosios mirties“ vadovėlius skaitę XVI-XVIII amžiaus lietuviai tai darė ne dėl susižavėjimo mirtimi ar dėl paniškos jos baimės. Mirtis buvo suprantama kaip gyvenimą veikiantis ir gyvajam įtaką darantis reiškinys, kurio negali išstumti iš savo kasdienybės. Su juo susiduria kiekvienas ir jis sulygina visus.

Modernios visuomenės įgyvendintas mirties „nuskausminimas“ iš mūsų kasdienybės pašalino ir mirties tikrumo bei jos įtakos suvokimą. Susidūrimas su savo artimųjų mirties neišvengiamybe gali atvesti ir prie savo egzistencijos prasmės, nuveiktų darbų ir sau keliamų tikslų apmąstymo.
Mirties permąstymas gali atvesti prie svarbių išvadų apie savo gyvenimą, paversti kuklesniu, atsakingesniu ir supratingesniu kitiems gyvenimo kelionės dalyviams.

Gyvename patogiausiame iš visų galimų istorijos etapų, kuriame mažiausiai fizinės kančios ar kasdienių nepatogumų, bet tai nereiškia, kad turėtume atitrūkti nuo savo gyvenimo trapumo ir vienkartiškumo. Iš mūsų gyvenimų pamažu pradingstanti mirtis nebūtinai padaro mus laimingesnius.