Prisipažinsiu, veltis į Garliavos temą nebuvo mano interesas. Ši sudėtinga ir mirtimis ar sudėtingais likimo vingiais pažymėta istorija labiau palanki emocingam vertinimui, o ne kritiškai analizei. Ne veltui ji išjudina labiausiai nusivylusius ir radikaliausius visuomenės sluoksnius ar atskiras asmenybes.
Stimulu parašyti apie Garliavą ir pasiaiškinti jos svarbą tapo Vilniaus universiteto mokslininkės, daktarės Maryjos Šupos komentaras vienoje televizinėje diskusijoje. Mokslininkė stebėjosi, kad iš pažiūros didelės svarbos valstybei neturintis Neringos Venckienės pargabenimas į Lietuvą sulaukė neproporcingai didelio žiniasklaidos dėmesio.
„Mes čia matome didžiulį masinių medijų interesą ir įtaką tam kiek reikšmės visuomenė suteikia šiai problemai“, – teigė M. Šupa. Ši jos pastaba privertė permąstyti, kokia tikroji Garliavos istorijos reikšmė ir ar tikrai žiniasklaidos intuicija istorijos svarbai yra neteisi.
Pradėkime nuo to, kad Garliavos istorija atskleidė mažiausiai keturių valstybei svarbių sričių problemas. Jos dėka buvo galima įvertinti tiek teisėsaugos, tiek žiniasklaidos, tiek politikų, tiek atskirų visuomenės grupių progresą.
Teisėsaugai objektyviai tenka didžiausia galimos kritikos dalis. Valstybės institutas, iš kurio tikimasi nusikaltimų tyrimo ir visuomenės nuraminimo, nesugebėjo išpildyti šių uždavinių taip, kad apie šią istoriją būtų kalbama tik tos savaitės laikraščiuose.
Sunku kažką pasakyti apie tyrimų procesą ar vidinio teisėsaugos mechanizmo veikimą, bet rezultatai ir visuomenės reakcijos kalba pačios už save. Teisėsauga nesureagavo į prieš teisėjo Jono Furmanavičiaus ir Violetos Naruševičienės nužudymą suteiktus perspėjimus, jai nepavyko surasti besislapsčiusio Drąsiaus Kedžio, visuomenei įtikinamai paaiškinti tiek jo, tiek Andriaus Ūso mirties aplinkybes.
Tik pavėluotai pademonstruotas ryžtas padėjo tiesiog fiziškai išplėšti mergaitę iš ją įkaite paėmusios Venckų šeimos ir fanatiškos rėmėjų minios užbarikaduotų namų.
Visą šios istorijos laiką susidarė įspūdis, kad buvusi teisėja Neringa Venckienė vedžioja teisėsaugą ir teismus už nosies, remdamasi dalies visuomenės palaikymu ir abejonėmis.
Net ir teisėsaugos pergale turėjęs tapti N. Venckienės pargabenimas iš JAV tapo viešųjų ryšių pralaimėjimu.
Labiausiai liūdina tai, kad dešimtmetį išmokti pamokas ir nekartoti klaidų turėjusi Lietuvos teisėsauga, atrodo tokia pati nepasiruošusi komunikacijai, aiškiems ir bent jau dalinai patenkinamiems paaiškinimams.
Įdomu ir tai, ar ši istorija bent jau paskatins peržiūrėti ekstradicijos susitarimus, imtis priemonių, kad, tarkime, įtarimai vaiko tvirkinimu paslaptingai nepradingtų įtariamam asmeniui pabėgus į JAV. Ar bus kaip nors įvertintos tyrimo proceso ar teisinių procesų klaidos?
Ar bus konkretūs atsakymai, kokios procedūrinės spragos ar kieno nekompetencija lėmė tokį istorijos išsirutuliojimą?
Visuomenės pasitikėjimo kredito reikalaujantys teisėsaugos atstovai, dažnai pasinaudojantys privilegija atsitverti tylos siena, turėjo pasimokyti, kad jiems gali tekti ne tik skelbti, bet ir aiškinti sprendimus. Pasiteisinimai, kad šį kartą „susidurta su agresyvia buvusios teisėjos gynyba“ skamba ne kaip argumentas, o kaip silpnumo ir nesugebėjimo atlikti savo darbą deklaracija.
Žiniasklaidai taip pat tenka didelė dalis atsakomybės dėl to, kad ši istorija tęsėsi ne kelis mėnesius ar metus, o jau peržengė ir dešimtmečio ribą.
Kai kurie dabar politikais tapę žiniasklaidos atstovai kurstė šio skandalo ugnį, užbėgdami teisėsaugai ar teismų sprendimams už akių ir manipuliuodami visuomenės emocijomis.
Jei dabartinę žiniasklaidą galima apkaltinti neproporcingai dideliu dėmesiu, rodos, tik paprastus kaltinimus į Lietuvą atsigabenusiai poniai Venckienei, tai prieš dešimtmetį visuomenės nuomonę formavę televizijos laidų vedėjai ir naujienų portalų žurnalistai pynė emocijomis paremtą naratyvą.
Jų dėka D. Kedys dalies visuomenės akyse tapo nuo paslaptingo pedofilų klano savo dukrytę gynusiu didvyriu.
Jų dėka N. Venckienė tapo paslaptingo susidorojimo ir klanų persekiojimo auka. Jie skatino sąmokslo teorijas ir augino visuomenės nepasitikėjimą tomis institucijomis ir tais jų pareigūnais, kurie vieninteliai galėjo praskleisti dalį tiesos ir sudėlioti loginę įvykių seką bei motyvus.
Vėliau dalis šių žiniasklaidos atstovų išsižadėjo savo darbų, tačiau jų padaryta įtaka ir jų sukurtas naratyvas gyvas iki šiol. Tai rimta pamoka dabarties žiniasklaidos atstovams, kurie linkę pasiduoti aktualijų sukurtoms emocijoms ar perdėtam situacijų dramatiškumui.
Emocijomis žongliravę žiniasklaidos veikėjai greitai patys tapo istorijos įkaitais ir turėjo pasirinkti – toliau transliuoti tai, kas pritraukia auditoriją ir dirgina jos žemiausius instinktus, ar pradėti dėlioti faktus iš naujo. Toks žaidimas emocijoms ne tik galiausiai suskaldo pasitikėjimą konkrečiu žurnalistu ar jo platforma, bet ir suduoda smūgį visai žiniasklaidai.
Man asmeniškai teko susidurti su žmonėmis, kurie būtent dėl Garliavos istorijos nušvietimo ir tuometinių manipuliacijų nepasitikėjo žurnalistais ar traktavo juos kaip moralės akrobatus, tam tikrų interesų grupių įrankius.
Ne ką menkesnis Garliavos istorijoje buvo ir atskirų politikų vaidmuo. Reikia pripažinti, kad kai kurie Lietuvos politiniai lyderiai Klonio gatvės protestų fone gerokai apsvilino savo reputaciją ir neapgalvotais veiksmais ar pasisakymais pakenkė teisėsaugos darbui, padidino nepasitikėjimo lauką.
Garliavos istorija tapo puikia pamoka ir ta prasme, kad dalis politikos avantiūristų pasimokė, jog patvorio protestai ir masiškesnis žmonių pasipiktinimas, perdėtas emocijų liejimasis, užgniaužto pykčio ir agresijos atpalaidavimas yra nebloga platforma kelionei į Seimą ar aukštesnius reitingus.
Garliavos scenarijaus atkartojimu galima vadinti Mindaugo Puidoko ar Naglio Puteikio išvažiuojamuosius pasirodymus tėvų smurtą patyrusio vaiko paėmimo istorijoje Kaune. Neabejoju, kad tokių pasinaudojimų susikurti gelbėtojo, kovotojo prieš sistemą ar užtarėjo įvaizdį sulauksime ir ateityje.
Nepasitikėjimo teisėsauga, sąmokslo teorijų apie viską valdančius klanus kurstymas galiausiai pavirto politinio judėjimo pagrindu.
Teisinių sprendimų lauke turėjusi likti byla ir jos veikėjai staiga virto politikais, taip įnešdami dar didesnį chaosą ir dar labiau apsunkindami teisėsaugos darbą.
Panašu, kad net ir praėjus daugiau nei penkmečiui nuo „Drąsos kelio“ projekto, ši istorija vis dar bandoma naudoti politiniais sumetimais. Jos keliamos emocijos konvertuojamos į politinį palaikymą ar argumentą prieš bet kurią instituciją.
Galiausiai, tam tikrą pamoką Garliavos istorija suteikė ir visuomenei. Galbūt per drąsu sakyti, kad šis skandalas buvo padalinęs Lietuvą į kelias dalis, tačiau jis neabejotinai tapo skaldančiu veiksniu.
Dalis visuomenės pasinaudojo šia istorija išreikšdama protestą ir nusivylimą atskirų institucijų darbų. Daliai tai buvo tiesiog proga nuleisti garą ar parodyti pyktį.
Kai kurie iš jų po kurio laiko atsitokėjo ir įsileido šiek tiek kritinio mąstymo ar abejonės dėl kovos prieš visus intencijų. Kai kurie, kaip Laisvės premija apdovanota Nijolė Sadūnaitė, iki šiol žvelgia į Garliavos istoriją per religinės mistikos, nepasitikėjimo pasaulietine valdžia ir absoliutaus savęs paaukojimo metafizinei tiesai perspektyvą.
Galima svarstyti, ar bent jau visuomenė išmoko savo pamokas? Ar pasikartotų Garliavos istorija ir dabartyje?
Tokia pačia forma – tikrai ne. Bet visos aukščiau paminėtos institucijų ar atskirų visuomenės grupių klaidos tikrai gali būti pakartotos. Lietuva lengvai pasiduoda kovoms, kuriose nuskriaustoji pusė skelbia absoliutų nepasitikėjimą demokratiniais principais veikiančiomis institucijomis.
Vaiko teisės, medžių kirtimas, bankų veikla – visos šios temos gali iškelti vis naujus pasipiktinimo, agresijos ir pasipriešinimo viskam pliūpsnius, kuriais gudriai manipuliuojant galima sukurti panašaus lygio istoriją.
Visuomenė nori Garliavos istorijos atsakymų ir visų paslapčių atskleidimo. Nori savotiško išrišimo ir galutinio paaiškinimo, kas ir kaip vyko, kas dėl ko kaltas, kieno klaidas ar kieno teisingas įžvalgas dera pripažinti.
Problema ta, kad Garliavos istorija jau kažkada išsprūdo iš teisėsaugos, žiniasklaidos, politikų ar visuomenės rankų. Joje per daug teisingų ar neteisingų klausimų, per daug sąmokslo teorijų ir per daug miglotomis aplinkybėmis nutikusių faktų.
Šie klausimai jau senokai peraugo tiesiog paprastą loginių sąryšių dėstymo galimybę. Dabar Garliavos istorijoje nemažai filosofinių klausimų apie tai, kas yra teisingumas, kiek racionali mūsų visuomenė ir kiek patikima sistema.
Garliavos istorija neatgims tuo pačiu įkarščiu, tačiau ir niekada nepradings, kaip kažkas, ką galėtume ramiai įsidėti į atliktų užduočių stalčių. Čia jos svarba ir savotiškas prakeiksmas. Tai visų mūsų neatlikta užduotis. Daugiausia, ką dabar galime padaryti, tai kritiškai permąstyti, kokias pamokas ji mums suteikė ir pasistengti nekartoti tų pačių klaidų.