Permečiau akimis kelių valstybių – Lenkijos, Latvijos, Italijos, Prancūzijos – naujienų srautus ir paaiškėjo, kad mes čia absoliutūs lyderiai. Nė vienoje šalyje naujienų portalai nepakelia į viršų žinios apie grybų rovimo rekordus. O pas mus pakelia, ir naujiena ilgokai laikosi tarp skaitomiausių. Pradžiai galėtume bent nacionalinį čempionatą – su rėmėjais, reklama, medaliais, žiūrovais, žurnalistų akreditacija – surengti. Pradžia jau yra! Grybams jau taikoma sporto žurnalistikos terminologija: „grybautojas A. pasiekė savo asmeninį grybavimo rekordą – pririnko 460 baravykų!“
Neabejokime: rekordai veja rekordus ir atsiras grybautojas B., kuris pralenks A., nes nuraus 470, vėliau – 510, rudeniui įsibėgėjus gal net 700 baravykų, o paskui, panašiai kaip krepšinyje skanduojame „Šimtą! Šimtą!“, azartiškai staugtume „Tūks-tan-tį!“ Tai bent būtų emocijos. Reikėtų paskirti specialią komisiją, kuri tikrintų, ar rudagalviai nesukirmiję. Valstybinė televizija filmuotų, Prezidentas pasveikintų nugalėtoją.
Sukirmiję baravykai, kažin, ar sustabdytų naujo sporto plėtrą. Nemanau. Kol kas įžvelgiu tik vieną problemą. Ir ji yra didelė. Taisyklės! Kiekvienas sportas remiasi taisyklėmis, kurių negalima pažeisti. Kartais jos būna keistos, bet tradicinės: krepšinyje negalima permesti kamuolio atgal per vidurio liniją, futbole kamuolys negali atsimušti į ranką žemiau žaidėjo peties, sinchroniniame plaukime negalima liesti baseino dugno ir panašiai.
Kokios yra šio sporto taisyklės? Esminės? Minimalios? Tradicinės? Kokia būtų kiekio matavimo sistema: vienetai, kašikai, kilogramai, bagažinės, priekabos? Nes, pavyzdžiui, viena ponia feisbuke man pranešė, kad prirovė pilną priekabą grybų, tada aš pasidomėjau, kaip toliau viskas būtų vykę, jeigu ne visi būtų nušluoti nuo samanų, jeigu dar būtų keli šimtai likę. Ponia dalykiškai atsakė: „Būtume atvarę antrą priekabą!“
Tarkime, grybavimas yra sportas. Nes jam apibūdinti vartojami įprasti sporto terminai: „rekordas“, „konkurentai“, „stresas“. Kokios yra šio sporto taisyklės? Esminės? Minimalios? Tradicinės? Kokia būtų kiekio matavimo sistema: vienetai, kašikai, kilogramai, bagažinės, priekabos? Nes, pavyzdžiui, viena ponia feisbuke man pranešė, kad prirovė pilną priekabą grybų, tada aš pasidomėjau, kaip toliau viskas būtų vykę, jeigu ne visi būtų nušluoti nuo samanų, jeigu dar būtų keli šimtai likę. Ponia dalykiškai atsakė: „Būtume atvarę antrą priekabą!“
Dabar, aptardamas Lietuvos baravykiukų likimą, norėčiau pacituoti Ciceroną: O tempora! O mores! Markas Tulijus sugalvojo šią oratorinę apgailestavimo formą – „O laikai! O papročiai!“ – norėdamas pareikšti pasipiktinimą korupcija, sumenkusia papročių etika ir sąmokslininko Katilinos įžūlumu. Bet Romos oratoriaus formuluotė tinka ir grybams. O, buvo laikai, kai žmonės išeidavo į mišką nešini kašiku, jį pilną prigrybavę grįždavo namo! O, kokie dabar papročiai, kai tamsoje pasišviesdami mobiliuoju telefonu rauna ir rauna, ir rauna, ir toliau rauna, galiausiai pykšteli į feisbuką asmenukę prie pilnos priekabos. Ta prasme: prie pirmosios priekabos!
Žodžiu, šis tekstas krypsta prie to, kad grybų rovimas šimtinėmis ir priekabomis, kažin, ar yra sportas. Nelabai... Nes be jokių taisyklių. Be fair play. Be proto. Tai greičiau lietuviškas samanų Perl Harboras, rytinis blitzkrieg’as. Arba specialioji naikinimo operacija, jeigu jau kalbame šiuolaikiniais karo agresijos terminais.
Įdomiausias dalykas šioje grybų karaliaus giljotinavimo istorijoje yra supergrybautojo motyvacija. Štai ji: „Galiausiai vyras nustebina atskleidęs, kad grybų pats beveik nevalgo, todėl į kiekvieną rastą grybą jis žiūri kaip į problemą, kur jį reikės dėti. Mat grybų nevalgo ir jo mylimoji...“ Ką mes matome? Nei supergrybautojas, nei jo mylimoji praktinės motyvacijos šienauti baravykus neturi. Nekepa, neverda, nedžiovina, nemarinuoja. Vyrauja kitokio tipo motyvacija: azarto ir malonumo.
Tai nereiškia, kad malonumo paieškos apsieina be streso, be specialios strategijos. Neapsieina! Grybų nevalgantis super grybautojas žino kada pradėti grybapjūtę, kur pradėti, kaip aplenkti konkurentus, kurie grybauja tame pačiame miške. Jis daro ir padaro viską, kad konkurentų puspriekabės būtų tuštesnės. Kita vertus, jis, raudamas 459-tąjį boletus edulis, rauna problemą nr. 459, nes kiekvienas rudagalvis jam yra „problema“.
Skaitydamas tekstą apie lietuviško grybavimo ypatumus ir rekordininkus užtinku specifinius žodžius ir semantiką, pavyzdžiui: „karštinė“, „negalėjo sustoti“, „baiminasi konkurentų“, „azartas“. Kažką panašaus rastume nebent profesionalių lošėjų žodyne. Galbūt vertėtų pasidomėti, ką apie tai mano psichologai.
Skaitydamas tekstą apie lietuviško grybavimo ypatumus ir rekordininkus užtinku specifinius žodžius ir semantiką, pavyzdžiui: „karštinė“, „negalėjo sustoti“, „baiminasi konkurentų“, „azartas“. Kažką panašaus rastume nebent profesionalių lošėjų žodyne. Galbūt vertėtų pasidomėti, ką apie tai mano psichologai, bet tai ne šio teksto tema.
Tema galėtų būti tokia: „baravykai Lietuvos restoranuose“. Bet vėlgi... Teksto autorius apsuko pusę Palangos restoranų tarp Kastyčio ir Žemaitės gatvių ieškodamas patiekalų su išrautomis miškų gėrybėmis. Pavyko aptikti tik itališkų trumų. Lietuviškų raudonviršių, kazlėkų, baravykų aromatai nesklido. Viename Basanavičiaus gatvės restorane valgiaraštyje buvo įrašyta baravykų sriuba, bet ar šią vasarą jie buvo išrauti, restoranas nepatikslino. Gaila, nes su industriniais kasdien sugrybaujamų kokybiškų grybų kiekiais galėtume išgarsėti Europoje kaip pirmaujanti baravykų gastronomijos valstybė. Tarkime, užsienio turistai, užuot radę ant kiekvieno kampo šviežių austrių pasiūlymus valgiaraščiuose, aptinka šviežių baravykų carpaccio. O, tai būtų rimtas stumtelėjimas merdinčiai atvykstamojo turizmo rinkai!
Kol kas Europoje galėtume išgarsėti ne kaip grybų kultūros, o kaip grybų naikinimo specialistų kraštas. Čia, pas mus, laukiniai Rytai: kas kiek pajėgia, tas tiek savo asmeniniams malonumams ir sunaikina. Mūsiškiai grybavimo čempionai Vakarų Europoje būtų teisėsaugos pareigūnų gaudomi ir baudžiami. Tarsi nusikaltėliai.
Kol kas Europoje galėtume išgarsėti ne kaip grybų kultūros, o kaip grybų naikinimo specialistų kraštas. Čia, pas mus, laukiniai Rytai: kas kiek pajėgia, tas tiek savo asmeniniams malonumams ir sunaikina. Mūsiškiai grybavimo čempionai Vakarų Europoje būtų teisėsaugos pareigūnų gaudomi ir baudžiami. Tarsi nusikaltėliai. Prancūzijoje valstybiniuose miškuose vienam grybautojui per vieną dieną leidžiama prigrybauti ne daugiau 5 kg grybų. Jeigu prirauna daugiau nei 10 kg – 3 mėnesiai kalėjimo ir 45 tūkst. eurų bauda.
Šveicarijoje maksimalus kiekis – 2 kilogramai, kai kuriuose kantonuose – tik 1 kg. Neseniai vietos žiniasklaida pasakojo apie grybavimo aistros apimtą šveicarą Tičino kantone. Buvo pričiuptas su 11 kg baravykų, susimokėjo baudą. Bet nemažą – 450 frankų (473 eurus). Italijoje leidžiama surinkti ne daugiau kaip 3 kg grybų, bet baravykų kašike gali būti tik 1 kg. O jeigu baravyko kepurėlės skersmuo viršija 4 cm – bauda 300 eurų.
Nesmagu, bet tenka rašyti bjaurią išvadą: grybų pas mus – daug. Bet grybų kultūros reikaluose atrodome kaip rytiečiai, o ne kaip vakariečiai. Atsiprašau tų skaitytojų, kuriems šis tekstas pasirodė tendencingai šališkas. Taip, jis toks ir yra. Teksto autorius – grybų pusėje.
