Skelbti velionį nevertą pagarbos ženklo dėl to, kad apie jį negražiai atsiliepė šiuo metu įtakingas užjūrių laikraštis – tai piešti savo įsivaizduojamą ateitį, be atodairos trinant visas kliūtis. Tačiau toji ateities vizija leisgyvė pakibs ore, atplėšta nuo sudraskytos ir savaip perdėliotos praeities. Be atramos nelieka postūmio.
Vardan ko?
Šias mintis sukėlė užsienio reikalų ministro Lino Linkevičiaus viešas raginimas nukabinti atminimo lentą Jonui Noreikai-Generolui Vėtrai. Esą J. Noreika buvo rezistentas, bet tai neatleidžia jo nuo atsakomybės už „aiškų kolaboravimą su naciais formuojant žydų getus ir nusavinant žydų turtą“.
L. Linkevičius nėra žmogus, kuris turi moralinę teisę pasmerkti žmogų, atsidūrusį rudojo okupanto valioje ir nepasirinkusį mirties, nes pats raudonosios okupacijos sąlygomis buvo pasišventęs tarnauti kūjo ir pjautuvo sąjungai.
Ir jam neblogai sekėsi, nes pakilo net iki komunistų partijos kadrų aruodo – komunistinio jaunimo sąjungos – vieno iš vadovų, kukliai vadintų sekretoriais. Kaži, kiek raudonojo melo viešai ir įtikinamai turėjo paskelbti žmogus, kad jam būtų patikėta vadovaujančios pareigos plauti smegenis Lietuvos jaunimui?
Tačiau atėjus išbandymams stagnacijai, L. Linkevičius pasirodė esąs pramušta galva ir parėmė Roko maršą per Lietuvą, kuris apvežė ilgai draustą trispalvę aplink visą šalį, vaduodamas žmones iš baimės prieš sovietų valdžią.
Juk tada komunistų partijos pirmasis sekretorius Algirdas Brazauskas trispalvę dar vadino skuduru. Ar vėlesnė biografija tiek išbalina praeitį, kad net galima ryžtis vertinti kito žmogaus kolaboravimą?
XX a. vidurys nešė Lietuvai okupaciją po okupacijos, ir skirtingų žmonių biografijose galima matyti tokį patį elgesio modelį: tarnavimas didesnei jėgai vardan asmeninės gerovės, kuri gali apimti ir artimųjų saugumą, ir norą praturtėti, ir tikėjimą galimybe mažinti blogio apraiškas. Iš tokio rinkinio vieni remdavosi vienais, kiti – kitais, o treti – visais motyvais. Nelygu žmogus, nelygu laikas.
Iš to modelio kilęs brazauskinis mitas apie nenuilstamą tarnavimą Lietuvai, pagal jį balinamas vienas iš Nepriklausomybės duobkasių Justas Paleckis, vėliau pagelbėjęs ne vienam persekiojamam ar nukentėjusiam nuo represijų, bet prieš tai drauge su Antanu Sniečkumi padėjęs parašą dėl dešimčių tūkstančių ištrėmimo į amžino įšalo žemę, kur tūkstančiai mirė kančiose iš bado ir šalčio.
Kas nusikalto?
Ypatingai nepakanti kolaboravimui buvo SSRS. Bendradarbiavimas su naciais buvo įvardijamas kaip išdavystė. Ilgus metus po karo anketose buvo grafa su klausimu, ar pildantysis karo metu buvo okupuotoje teritorijoje. Remiantis Stalino žodžiais, pasakytais 1942 m., tokių buvo net 80 mln. Visi jie vėliau, norėdami paaukštinimo, siekdami mokslo aukštumų ar norėdami patekti į išleidžiamų į ekskursijas užsienyje sąrašus, paprastai gaudavo minuso ženklą.
Vien buvimas po vokiečių valdžia reiškė dėmę biografijoje.
Grafa išliko anketose labai ilgai – net man yra tekę ją matyti; tik vėliau jos nebereikėdavo pildyti.
Rusų istorikai suskaičiavo, kad tiesiogiai bendradarbiavusių su naciais galėjo būti iki 2 mln. sovietinių piliečių. Jie skaičiavo seniūnus, raštvedžius, policininkus ir panašias pareigybes, kurios buvo kiekviename didesniame kaime.
Su bendradarbiavimo problema susidūrė nuo nacių išvaduota Prancūzija. Visi okupuotoje teritorijoje per karą dirbę teisėjai, išskyrus vieną, buvo prisiekę kolaboraciniam režimui. Iškart po karo be teismo buvo nužudyta dešimtys tūkstančių, o areštuoti ir teisti net 126 000. Iš jų apie 40 000 nuteisti kalėti, 6000 paskirta mirties bausmė (įvykdyta buvo maždaug 750 asmenų).
Būtent Prancūzijos konsultacinė asamblėja 1944 m. bendradarbiavusius pavadino ne išdavikais, o kolaborantais, ir apibrėžė, jog taip vadinami piliečiai, kurie, „padėdami Vokietijai ir jos sąjungininkams, kėlė grėsmę nacionalinei vienybei, visų Prancūzijos piliečių teisėms ir lygybei“.
Bet jau 1949 m. generolas Šarlis de Golis (Charles de Gaulle) nusprendė, jog laikas baigti skaidyti tautą nesibaigiančiais procesais. Galutinė amnestija paskelbta 1953 m., ir po to draudžiama kalbėti apie amnestuotųjų kolaboravimą.
Pasak autoritetingo Holokaustą tiriančio Simono Wiesenthalio centro, naciai iš pradžių neplanavo žydų naikinimo. Pirmas užmanymas buvo juos išvaryti.
Po Krištolinės nakties 1938 m. lapkričio 9–10 d. Vakarų valstybėms tapo aišku, kokia darosi žydų padėtis Vokietijoje, tačiau dvi įvykusios tarptautinės konferencijos dėl žydų emigravimo baigėsi niekuo: tokios šalys, kaip JAV, galėjusios išspręsti žydų pasitraukimo klausimą, nesutiko didinti imigracijos kvotų.
Britai nesutiko padidinti įvažiavimo net į Palestiną, kuri buvo jų protektoratas. Gelbėdamiesi žydai pasiekė net Šanchajų, kur imigracija nebuvo ribojama, tačiau tokios galimybės nesprendė visų žydų problemos.
Persekiojami ir nepriimti, jie sulaukė Galutinio sprendimo okupuotose šalyse. Ar tai galima vadinti Vakarų valstybių vadovų kolaboravimu su nacių režimu, nes neįsileisti žmonės buvo išžudyti?
Nuo pat Kordobos pietų Ispanijoje iki Vilniaus žydai per amžius gyveno kompaktiškomis bendruomenėmis savo getuose. Nors ispanai nesutikusius krikštytis žydus išvarė iš karalystės 1492 m., ir dabar senuose miestuose likę žydų kvartalai.
Todėl įsakymas sukelti žydus į apibrėžtas ir getais pavadintas teritorijas miestuose 1941 m. vasarą negalėjo atrodyti pranašaujantis tokius baisius padarinius, kaip mes matome iš savo laiko perspektyvos.
S. Wiesenthalio centras teigia, jog žydų naikinimas prasidėjo po 1941 m. birželio. Vilniaus geto išžudymas 1943 m. rugsėjo 23 d. privalo tapti visų Lietuvos gyventojų gedulo diena širdyse, o ne kalendoriuje.
Nekaltino net NKVD
Skirtingai nuo daugumos tiek raudonųjų, tiek rudųjų pakalikų, J. Noreika jautė kolaboravimo ribas ir turėjo pakankamai drąsos, kad karo metais drauge su dešimtimi Žemaitijos inteligentų pareikalautų vokiečių vadovybės uždrausti žydų ir lietuvių tautų genocidą. Tai buvo atviras iššūkis nacių ideologijai beribės jų valdžios sąlygomis.
Moralinę J. Noreikos rezistenciją lydėjo darbai: vokiečiai jį apkaltino žlugdžius lietuvių mobilizaciją į SS legioną. Jis atsisakė vykdyti mobilizaciją, būdamas Šiaulių apskrities viršininkas.
Vokiečiai 1943 m. vasario 23 d. jį areštavo, įkalino ir po to išsiuntė į Štuthofo koncentracijos stovyklą. Kokį pragarą išgyveno ten pakliuvusieji, galima paskaityti Balio Sruogos „Dievų miške“.
Ir dar patarčiau įdėmiai paskaityti oficialios ir kompetentingos įstaigos parengtą pažymą apie J. Noreiką. Istorikų surinkti dokumentai liudija, jog 1941 m. liepą vykusiuose žydų diskriminavimo ir izoliavimo veiksmuose, kada buvo pasirašomi įsakymai, J. Noreika nedalyvavo, nes Šiaulių apskrities viršininku tapo rugpjūtį.
Jo pasirašytas 1941 m. rugpjūčio 22 d. raštas dėl žydų perkėlimo ir jų turto skelbia, ką įsakė Šiaulių apygardos komisaras, ir jokios papildomos iniciatyvos jame nėra – tik okupacinės vokiečių valdžios įsakymo pakartojimas. Ar galima rašomąją mašinėlę bausti už atspausdintą turinį?
Net sovietų valdžia, nuteisusi J. Noreiką myriop, jam neinkriminavo jokio prisidėjimo prie „tarybinių piliečių žudymo“, kaip tada vadindavo Holokaustą, nors toks kaltinimas būtų labai tikęs galutinai suteršti „liaudies priešo“ atminimą.
Ar galima nubraukti žmogaus gyvenimą dėl šito rašto, kuris yra tik jau paskelbto įsakymo paskleidimas? Užbraukti garbę žmogaus, kuris pats yra gelbėjęs žydus? Kuris išdrįso viešai pasisakyti prieš genocidą dar karo metu, kai genocido vykdytojai buvo padėties viešpačiai?
Nei asmeninis santykis su Šiaulių žydais ir nerimstantis skausmas dėl išnaikintos mūsų piliečių bendruomenės, nei noras ištrinti kliuvinius diplomatiniame darbe negali pateisinti žmogaus atminimo paaukojimo.