Pavyzdžių, kai teismų nuosprendžiai užmuša sveiko proto ir racionalumo dvasią, gausu. Neseniai buldozeris Vilniaus pašonėje esančiame Aukštuolės kaime daužė klaipėdiečio Antano Boso sodybą. Verta prisiminti Druskininkuose nugriautą Vijūnėlės dvarą, Juodkrantėje – žuvies restoraną.
Kodėl mūsų šalyje, kurioje nuolat trūksta lėšų, švaistomi pinigai? Kodėl negalima įstatymo užribyje atsidūrusių pastatų prasmingai panaudoti atsižvelgus į visuomenės poreikius? Kaimo žmonės naujų, bet per mažų batų į šiukšliadėžę nemeta. Jei netinka - perleidžia kaimynui ar giminaičiui, bet į konteinerį neneša.
Girdėjau juoką, kad, siekiant įdarbinti daugiau žmonių, vieną perdegusią lempą keisdavo dešimt žmonių: keturi laikė stalą, dar keturi – ant jo padėtą taburetę, ant kurios užlipęs žmogus seną lempą keitė nauja ir ją padavė dar vienas pagalbininkas. Tad gal ir šį kartą nusprendus nugriauti legaliai pastatytus kotedžus taip pat kuriamos naujos darbo vietos?
Preilos kotedžų griovimą sprendė ne vienerius metus vykę teismai, finansuojami iš biudžeto. Prie išlaidų reikia priskirti nugriovimą, užmokestį advokatams, būsimas kompensacijas savininkams ir lėšas neturtinei žalai atlyginti. Visa tai didžiulės lėšos, o taip išlaidauti neleidžia sau net turtingos valstybės. Vokietijos televizija, filmavusi griauti pasmerktus Preilos kotedžus, stebėjosi sveiku protu nesuvokiamais lietuviškais įstatymais.
Kodėl mūsų šalyje, kurioje nuolat trūksta lėšų, švaistomi pinigai? Kodėl negalima įstatymo užribyje atsidūrusių pastatų prasmingai panaudoti atsižvelgus į visuomenės poreikius? Kaimo žmonės naujų, bet per mažų batų į šiukšliadėžę nemeta. Jei netinka - perleidžia kaimynui ar giminaičiui, bet į konteinerį neneša.
Druskininkiečiai 600 kvadratinių metrų ploto Vijūnėlės dvare siūlė įsteigti Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokyklą. Juodkrantės žuvies restoranas, A. Boso sodyba, Preilos kotedžai tiktų senelių namams arba vaikų stovykloms. Klaipėdos Hospisas įkurdintas greta judrios gatvės, jo gyventojai, norintys pamiklinti kojas ir apeiti ratą, priversti kvėpuoti ne pušų oru, o uostyti automobilių smarvę. Lietuvoje netrūksta senjorų, kurie norėtų ramios vietos poilsiui, tačiau to neleidžia plona piniginė.
Kodėl Lietuvos politikai dažnai kalba apie Žaliąjį Europos kursą, padiktuotą Briuselio, bet ranka numoja į valdymui būtiną išmintį. Nejaugi per 34-erius metus nesusikūrė teisinė bazė, sauganti piliečius nuo tarp dokumentų pasiklydusių biurokratų savivalės? Kodėl politikai, užuot savarankiškai priėmę visuomenei reikalingus, laiko dvasią atitinkančius įstatymus, neretai laukia direktyvų iš Briuselio?
Druskininkiečiai 600 kvadratinių metrų ploto Vijūnėlės dvare siūlė įsteigti Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokyklą. Juodkrantės žuvies restoranas, A. Boso sodyba, Preilos kotedžai tiktų senelių namams arba vaikų stovykloms. Klaipėdos Hospisas įkurdintas greta judrios gatvės, jo gyventojai, norintys pamiklinti kojas ir apeiti ratą, priversti kvėpuoti ne pušų oru, o uostyti automobilių smarvę. Lietuvoje netrūksta senjorų, kurie norėtų ramios vietos poilsiui, tačiau to neleidžia plona piniginė.
Džiugu, kad jaunoji karta vis dažniau renkasi tvarumą, dalijasi nereikalingais daiktais arba bando suteikti jiems naują gyvenimą. Vilniaus Antakalnio rajone net šaldytuvas atsirado, kuriame žmonės gali kitiems palikti gerus maisto produktus. Jeigu naudojamas svetimas maistas, kodėl negalima išsaugoti ir visuomenės poreikiams nepritaikyti pastatų, pastatytų nusižengiant įstatymo raidei? Akivaizdu, kad namų griovimus nulėmusi įstatymo raidė neretai užmuša protingumo dvasią.
Tęsiant kalbą apie teisėkūrą, būtų įdomu žinoti ne tik griaunamų pastatų šeimininkų pavardes, bet ir pareigūnus, dėjusius parašus ant leidimų, planų ir dokumentų, palaiminusių statybas. Kodėl viešai linksniuojami savininkai, o prie to prisidėję pareigūnai lieka šešėlyje?
Kur jų atsakomybė? Ar ne laikas valstybei nustoti savo klaidas sumesti ant mokesčių mokėtojų pečių?Jei pareigūnams savo lėšomis tektų kompensuoti savo klaidas, tokių neatsakingų sprendimų tikrai sumažėtų. Tokios lėšos praverstų biudžetui, kurio nuolat trūksta bendroms reikmėms. Verta svarstyti, ką turime pakeisti, kad teisės aktai neužmerktų akių į išmintį ir racionalumą.
