Štai JAV paminklų griovėjams netinka kai kurių tos valstybės kūrėjų pažiūros ar įsitikinimai – ir Kristupas Kolumbas ar generolas Robertas Lee keliauja į šiukšlyną. Kaip ir Kazio Škirpos atminimo lenta ar Birželio sukilėlių atminimas.
Na, jei jau vertiname ne asmenybių poveikį istorijai, bet jų atitikimą šių dienų standartams, tai, beje, neidealus buvo ir karalius Mindaugas. Tai krikštijosi, tai atsimetė nuo krikšto, o kas baisiausia žvelgiant iš šių laikų žmogaus teisių ir laisvių perspektyvos – jis prievarta pasigrobė svetimo vyro žmoną, žinoma, kad jos pačios nuomonės nė neklausdamas.
Kodėl gi jo irgi nepavadinus smurtautoju, kontroversišku veikėju ir Liepos 6-osios neišbraukus iš valstybinių švenčių sąrašo? Ar maža nekalto kraujo jis praliejo? Ir propagavo smurtinį elgesį su moterimis – bent apie vieną tokį atvejį liudija istoriniai šaltiniai. Kol šlovinsime Mindaugą – Stambulo konvenciją priimti šansų nebus.
Beje, ir Vytautas Didysis nebuvo toks jau šventas. Kolekcionavo „neūžaugas“. Taip, žmonės, kurie šiandien yra lygiaverčiai visuomenės nariai, nepaisant jų fizinių savybių – itin mažo ūgio, akivaizdžiai matomos negalios – anuomet buvo valdovų kolekcionuojami, dovanojami vienas kitam tiesiog pramogai, rodomi svečiams kaip keistenybės, savotiški trofėjai. Skamba kraupiai. Kaip ir mirties bausmės ar fiziniai kankinimai. Arba faktas, kad jis krikštydamas Lietuvą kartu su Jogaila iškirto šventąsias girias.
Ar ne laikas teisuoliškai pasmerkti ir šį valdovą? Įtraukties ir žaliosios darbotvarkės jo darbuose tikrai nebuvo.
Beje, prisiminkime, dar prieš kelerius metus net kankinys Alfonsas Ramanauskas-Vanagas vienos tekstų ir knygų rašytojos buvo bandomas parodyti vos ne kaip nacių kolaborantas. Pamenate?
Grįžtu prie aktualijų ir K. Škirpos. Taip, jis irgi nebuvo idealus ir darė klaidų. Jis neturėjo prabangos žinoti, kaip toliau rutuliosis istorija. Beje, ir todėl niekas nestato jam paminklo.
Jis buvo ir besikuriančios Lietuvos savanoris, pirmasis Gedimino bokšte iškėlęs Trispalvę. Ar tokia drąsa neverta atminimo lentos? Juk paminklas ir lenta nėra tapatūs. Jei statant paminklą žmogus būtų heroizuojamas, tai lenta tiesiog primena gyvenus tokį ir jo darbus. Svarbius darbus.
Bet jis buvo ir besikuriančios Lietuvos savanoris, pirmasis Gedimino bokšte iškėlęs Trispalvę.
Ar tokia drąsa neverta atminimo lentos? Juk paminklas ir lenta nėra tapatūs. Jei statant paminklą žmogus būtų heroizuojamas, tai lenta tiesiog primena gyvenus tokį ir jo darbus. Svarbius darbus.
Lengva tapti teisėju, kai pats nesi išbandytas panašių situacijų, kai žiūri iš patogios perspektyvos ir žinai tai, ko negalėjo žinoti jie.
Kai Vilniuje buvo nudaužyta paminklinė lenta K. Škirpai, pastebėjote, kad jokios reakcijos iš aukščiausių valstybės vadovų nebuvo? Kaip nė menkiausio dėmesio iš jų jau ne pirmus metus nesulaukia ir pats Birželio sukilimas. Juk jie turėtų būti ne tik savo konstitucinių pareigų vykdytojai, bet ir šiokie tokie istorinės politikos formuotojai.
Bet tyla patogi. Spėju, jie iš tikrųjų neturi savo nuomonės tuo klausimu. O ką gali pasakyti koks nors patarėjas šalia?
Ginsi K. Škirpos atminimo įamžinimą – sulauksi įtakingų ir ne itin įtakingų veikėjų grasinimų, nemalonės; pritarsi lentos daužymui – užrūstinsi dar likusius laisvės kovų dalyvius bei jų artimuosius. Šiuo atveju geriau patylėti. Iki pirmadienio visi pamirš. Ir jie renkasi patogų kelią.
Istorinė politika tebėra tabu. Kita vertus, gal ir gerai. Norint vykdyti istorijos politiką reikia ne tik išmanyti vadovėlines istorijos tiesas, bet ir atsakyti į prasmės klausimus: vardan ko, kodėl? Šitų atsakymų jie nežino.
Gerovė be prasmės paverčia žmogų gyvuliu. Kas šiandien yra mūsų tautos, mūsų valstybės sacrum? Kas garbė ir vertybės, kurias mes gintume savo gyvybės kaina?
Laisvė būti, kuo noriu? Veikti, ką noriu? Rinktis pilietybę, kokią noriu? Ir, žinoma, gerovė.
Tik ar dėl tokios gerovės būtų kam pakartoja Birželio sukilimą?
Jaunimo gretose populiarėja vadinamieji furiai. Eidama į kiną mačiau merginą su katės uodega, kuri naršė telefone siurbčiodama iš milžiniško puodelio kažkokią kavą. Sako, jie dabar patyčių objektas sostinės mokyklose, kai ima kniaukti ar loti, taip išreikšdami savo tapatybę. Todėl kenčia. Su tais patyčiūnais, žinoma, reikia kovoti. Tokios, va, problemos.
Apatinių Maslow piramidės poreikių patenkinimas nėra žmogiškosios būties bei egzistencijos sąlyga. Gyvūnai irgi rūpinasi maisto atsargomis, urvo šiluma, higiena, jauniklių saugumu.
Tik žmogus supranta, kad viso to gyvenimui nepakanka – jam reikia atsakymo, dėl ko? Būtent prasmė gimdo meną ir mokslą, valstybes, įstatymus, papročius ir drąsą bei ryžtą visa tai ginti.
Jau treti metai visai šalia Lietuvos vyksta karas. Visa sostinė nukabinėta Ukrainos vėliavomis, valstybės institucijos irgi ukrainietiškais simboliais pasidabinusios, vyksta įvairios paramos rinkimo akcijos.
Nors tai gera saviapgaulė – reikia kažką daryti, ir mes darome. Jaučiamės saugesni. Tik ar tokiais tampame?
Sako, Lietuvoje trūksta pinigų gynybai, reikia kelti mokesčius. Ir tuo metu vos pusšimtis kilometrų nuo Baltarusijos sienos esančioje mūsų sostinė kyla – ne, ne naujoji Manerheimo linija, tokių asmenybių jau nebeturime, kurios pajėgtų mąstyti bent panašiai masteliais – kažkoks kontroversiškomis istorijomis aplipęs, milijonus eurų kainuosiantis nacionalinis stadionas (kai neturi nei nacionalinės savigarbos, nei nacionalinės politikos – belieka nacionaliniai statiniai).
Dar vilniečių palinksminti nemokamai (tiksliau, už jų sumokėtus mokesčius – taip, tų pačių pinigų, kurių trūksta gynybai, bet visuomet yra reginiams) atvyksta vieniems žinoma, kitiems ne, žvaigždutė – Rita Ora.
Neklauskit, kiek reikalingos ginkluotės būtų galima nupirkti už stadioną, Ritos šou ir tą nusmurgusį grybą Vingio parke – valdžia supranta, kad norint laimėti rinkimus, žmonėms reginius duoti svarbiau čia ir dabar, nei užtikrinti saugumą bent dešimtmečiui.
Duonos ir reginių – tiek pakakdavo papirkti žlungančios Romos imperijos plebsą, kad jie nemąstydami išrinktų tuos renkamus valstybės pareigūnus, kurie jiems tas pramogas parūpindavo. Vilniečiai, ar nežeidžia Jūsų toks sostinės valdžios požiūris į Jus, kaip į plebėjus?
Duonos ir reginių – tiek pakakdavo papirkti žlungančios Romos imperijos plebsą, kad jie nemąstydami išrinktų tuos renkamus valstybės pareigūnus, kurie jiems tas pramogas parūpindavo.
Vilniečiai, ar nežeidžia Jūsų toks sostinės valdžios požiūris į Jus kaip į plebėjus?
Mes žinome, kas nutiko Romai, kai ji pasiekė gerovę, bet jos egzistencija prarado prasmę – ji žlugo.
Piliečiai karo tarnybą delegavo samdiniams barbarams, patys mėgavosi maistu, orgijomis ir dykaduoniavimu. Gyvenimo būdas ir elgesys, kurie buvo mirtina gėda tuomet, kai imperija kūrėsi, augo ir klestėjo, tapo modus vivendi jos žlugimo išvakarėse.
Senieji dievai bei šventyklos buvo apleisti, o krikščionybės sklaidos nesustabdė jokie persekiojimai.
Rodos, paradoksali situacija: romėnų šventyklos tuščios, o katakombose – pilna tikinčiųjų, kurie verčiau eina mirti kankinio mirtimi į areną nei sutinka atnašauti aukas seniesiems dievams.
Krikščionybė anuomet daugelį žmonių patraukė, nes suteikė jų gyvenimui prasmę, kuri kartu lėmė ir kitokį gyvenimo būdą bei pasaulio supratimą.
Askezė, kankinystė įveikė orgijas bei tuštybę. Ir tapo naujojo pasaulio pradžia. Mūsų pasaulio pradžia.
Tai natūralu, nes valstybės, civilizacijos gimsta ne tada, kai užtenka duonos ir žaidimų, bet tada, kai žmonių bendrija sutaria, kad yra jai šventi bei svarbūs dalykai. Kai šventų dalykų nebelieka – civilizacija žlunga, kad ir kokius pasiekimus prieš tai ji būtų turėjusi. Nes nebelieka nei dėl ko gyventi, nei dėl ko mirti, nei ko siekti, nei dėl ko aukotis.
Mes niekada nežinosime, kokios mintys sukosi karaliaus Mindaugo galvoje. Galbūt jis jautė panašiai, kaip Justino Marcinkevičiaus dramos Mindaugas, tikėjęs Lietuvos idėja, o galbūt jam rūpėjo daug proziškesni dalykai: valdžios įtvirtinimas, valdų apsauga, kitų Europos valdovų pripažinimas ir karaliaus karūna... Bet tai irgi prasmių laukas.
Per visą mūsų ilgą ir sudėtingą istoriją mus visuomet pakeldavo laisvei ir kovai – prasmė.
Ką šiandien galėtų išmintingas tėvas ar mama pasakyti savo atžalai, jei ateitų diena X ir reiktų kariauti?
Juk niekada nežinai, kaip istorija rutuliosis toliau. Kurie tavo bendražygiai taps didvyriais, kurie – išdavikais ar bukais žudikais. Taip, tokių visada atsiranda.
Juk kare visuomet taip – mirtys, ašaros ir neprognozuojami žmonių pasirinkimai visada šalia. Niekada nežinai, kaip galų gale pasielgs politikai, kurių lozungais prasideda ir gynyba, ir puolimas, o ką sumanys pasaulio galingieji, stumdantys tautų ir žmonių likimus. Nežinai, kuri vėliava galų gale švęs pergalę.
Nugalėtojai rašys istoriją. Jei nebūsi tarp jų – ir tavo pavardė gali tapti kontroversiškai vertinama, nes būdamas ribinėje situacijoje priėmei ne tokius sprendimus, kurie atrodytų teisingi praėjus nemažai laiko kokiam nors naujų laikų analitikui ar komentuotojui.
Bet faktas, kad nugalėtojai rašys istoriją. Jei nebūsi tarp jų – ir tavo pavardė gali tapti kontroversiškai vertinama, nes būdamas ribinėje situacijoje priėmei ne tokius sprendimus, kurie atrodytų teisingi praėjus nemažai laiko kokiam nors naujų laikų analitikui ar komentuotojui.
Kas bus, jei atsidursi panašioje situacijoje, kaip tie gyvybes paaukoję Birželio sukilėliai, kurių dabar „nepastebi“ valstybės vadovai?
Gal tiesiog gyvenk ramiai ir stebėk istorijos teatro sceną iš užkulisių? Nes karas ir sukilimai – tai ne tavo reikalas.
Lietuvoje tarsi neliko didvyrių. Pilėnų liepsnose jų atminimas švyti, bet ant sėdmaišio kavą geria ir istoriją vertina ne jų ainiai.
Nedaug liko ir tų, kurie ginklu gynė kiekvieną savo žemės lopinėlį – nes ji buvo jiems šventa.
Bet tikrai gyvena ainiai tų, kurie tyliai tūnojo pelkėse ir žiūrėjo, kaip visa pasibaigs. Šiandien jų gyvenime jau tikrai yra gerovė.
Tai kam tada dėl tos vėliavos kovoti? Pagaliau klesti laisvė net į ją nusivalyti taukuotą veidą ir nepaisant to gauti Lietuvos nacionalinę kultūros ir meno premiją. Arba prisisegus šuns ar katės uodegą oriai žingsniuoti sostinės gatvėmis. Laisvė ir gerovė. Ne tik duona ir reginiai, bet ir galimybė pačiam spręsti, kas gera ir kas bloga.
Šiandien taip paprasta išrėžti, kad nebetikiu nei šita kultūra, nei politikais, nei ideologija. Ir pasitraukti į savo gyvenimo pelkę, saugų prieglobstį, kol dega Pilėnai.
„Tačiau viskas turi pradžią ir pabaigą. Lietuva laisvę gavo per stebuklą. Iš stebuklo galima pasityčiot, galima jo nepripažinti, bet stebuklo niekas negali anuliuoti. Lietuva turi labai šviesią ateitį. Kad ji greičiau ateitų – priklauso nuo mūsų. Mes turime kalbėti tiesą, nevynioti žodžių į vatą. Sakyti taip, kaip yra. Tiesos sakymas yra didelis ginklas. Aš turiu nuojautą ir aš jaučiu, kad Lietuvos laukia labai graži ir labai šviesi ateitis. Bet prieš tai kai kas turi stoti prie gėdos stulpo, o kai kas – prie raudų sienos“, – tai vieno paskutiniųjų partizanų Jono Kadžionio žodžiai.