Evangelijos teksto centre šį trečiąjį advento sekmadienį taip pat regime Joną Krikštytoją, kuris iš dykumos „persikėlė“ į kalėjimą. Mat jis sakė Erodui Antipui, Galilėjos bei Perėjos valdytojui, kad anam nevalia turėti savo brolio Pilypo žmonos Erodiados (Mt 14, 3–4). Suprantama, jog tokiais atvejais pranašas yra uždaromas į tamsiąją. Būdamas kalėjime, Jonas nugirsta apie laukto ir skelbto Mesijo veiklą. Jis yra suglumęs: „Ar tu esi tas, kuris turi ateiti, ar mums laukti kito?“ (Mt 11, 3).
Jono svyravimas tikrai stebina. Juk kiek anksčiau jis pats norėjo būti Jėzaus pakrikštytas (Mt 3, 14). Vienų biblistų nuomone, Joną paveikė įkalinimas ir jis ėmė dvejoti. Kiti teigia, kad Jonas buvo tvirtas, tačiau jo pasekėjai nekantravo, norėdami išvysti politinius pokyčius, kuriuos jie siejo su Dievo Karalystės atėjimu. Tad Jonas siekė, kad Jėzus patvirtintų savo mesijo misiją jo mokiniams.
Labiausiai tikėtinas požiūris, kad Jono ir Jėzaus Dievo Karalystės, kurią jie abu skelbė, samprata iš esmės skyrėsi. Jonas Mesijo atėjimą siejo su Dievo teismu ir rūsčiu atlygiu nedorėliams (Mt 3, 10–12), o Jėzus mokė nesipriešinti piktam ir mylėti savo priešus (Mt 5, 39; 44). Be to, asketiškojo Jono dvejones didinti galėjo ir tai, kad Jėzaus mokiniai nepasninkavo (Mt 9, 14), o pats Jėzus nevengė nusidėjėlių draugijos (Mt 9, 10–13).
Jėzaus palaiminimas, kurio paprastai niekas neįvardija kaip evangelinio palaiminimo, – „Palaimintas, kas nepasipiktins manimi“ (Mt 11, 6) – kyla iš gailestingumo, iš pagarbos žmogaus laisvei. Viešpats nepakeitė pasaulio jėga, bet įžiebė daugybę šviesų, sudarančių šviesos kelią istorijos eigoje. Išties pasaulį keičia tyli Dievo tiesos šviesa ir gėris. Šventųjų gyvenimai yra Dievo buvimo ženklas ir tikrumas, kad esame mylimi ir neužmiršti, esame ne atsitiktinumo produktas, bet pašaukti į buvimą mylinčios valios.