Sekmadienio Evangelija. Meilės bendrystė

Anuo metu vienuolika mokinių nuvyko į Galilėją, ant kalno, kurį jiems buvo nurodęs Jėzus. Jį pamatę, mokiniai parpuolė ant žemės, tačiau kai kurie dar abejojo.

Tuomet prisiartinęs Jėzus prabilo:

„Man duota visa valdžia danguje ir žemėje. Tad eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios, mokydami laikytis visko, ką tik esu jums įsakęs.

Ir štai aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos“ (Mt 28, 16–20).

Žodį „Dievas“ mes paprastai siejame su išskirtine, didinga ir mums nepasiekiama tikrove. Žodžiai „Tėvas“, „Sūnus“ ir „Šventoji Dvasia“ mus tarsi sugrąžina namo, skatina mąstyti apie Dievą kaip šeimą, susėdusią prie stalo. Tai įvaizdis, kalbantis mums apie bendrystės Dievą.

Ir tai yra ne tik įvaizdis, bet tikrovė, nes Šventoji Dvasia, kurią Tėvas per Jėzų išliejo į mūsų širdis, leidžia mums pajusti Dievo artumą, gailestingumą, švelnumą.

Galime netgi sakyti, kad esame kviečiami sėstis prie stalo su Dievu ir dalytis jo meile. Būtent tai vyksta per kiekvienas Mišias, prie Eucharistijos aukos altoriaus, ant kurio Jėzus aukoja save Tėvui ir aukoja save už mus.

Dievas yra meilės bendrystė. Jėzus mums ją apreiškė. Mums apie tai nuolat primena paprasčiausias gestas, kurio išmokome dar vaikystėje – kryžiaus ženklas. Jis kiekvieną kartą mums primena, kaip labai Dievas mus myli, o kartu jis primena mūsų pareigą liudyti Dievo meilę, kurti bendrystę jo vardu.