Sekmadienio Evangelija. Vynmedžio šakelės

Anuo metu Jėzus kalbėjo savo mokiniams:

„Aš esu tikrasis vynmedis, o mano Tėvas – vynininkas. Kiekvieną mano šakelę, neduodančią vaisiaus, jis išpjauna, o kiekvieną vaisingą šakelę apvalo, kad ji duotų dar daugiau vaisių.

Pasilikite manyje, tai ir aš jumyse pasiliksiu. Kaip šakelė negali duoti vaisiaus pati iš savęs, nepasilikdama vynmedyje, taip ir jūs bevaisiai, nepasilikdami manyje“ (Jn 15, 1–2. 4).

Jėzaus mokyme dažniausiai atsispindi to meto kasdieniško gyvenimo pavyzdžiai. Šį kartą jis pateikia mums šakelės ir vynmedžio alegoriją. Žodžiai „išpjauna“ ir „apvalo“ gali skambėti neigiamai, tačiau taip nėra.

Vynininkas, taip elgdamasis, pasitiki šia atžala ir žino, kad ji gali atnešti vaisių. Jeigu jis jos neapvalys, vynmedžio galia išsieikvos ir galbūt užderės daugiau vynuogių kekių, negu įprasta, tačiau uogos bus smulkios ir rūgščios, o vyno gradacija žema. Ir jeigu taip tęsiasi keletą metų, tada vynmedis sulaukėja.

Kai Dievas, nešinas kryžiumi, įžengia į mūsų gyvenimą, tai nereiškia, kad jis yra supykęs ant mūsų. Jis paprasčiausiai nori mus apvalyti. Jis netrokšta apsunkinti mūsų gyvenimo, bet greičiau priešingai – apvalydamas, jis mus apsaugo nuo to, kas yra netikra ir paviršutiniška, kad išryškėtų jo dieviškasis paveikslas mumyse.

Gyventi, vadinasi, rinktis, o rinktis – atsisakyti. Žmogus, kuris nori gyvenime daug padaryti, pamatyti, išgirsti, dažniausiai greitai išsibarsto ir išsisemia. Reikia turėti nemažai drąsos rinktis, paliekant antraeilius dalykus, kad galėtume susikoncentruoti į tai, kas yra svarbiausia. Juk gyvenimo esmė matuojama ne nugyventų metų kiekiu, o jų kokybe, ne veikla, o buvimu.