Gyvenimo ritmas įgavo pagreitį, viršijantį mūsų gebėjimą prisitaikyti. „Festina lente“ (lot. „skubėk lėtai“), – sakydavo senovės romėnai. Šiandien prieveiksmis „lėtai“ išsitrynė beveik galutinai, liko tik veiksmažodis „skubėk“.
Gyvenimas iš kelionės virsta paprasčiausiu persikėlimu, panašiai kaip važiuojant autostradoje su vieninteliu rūpesčiu įveikti atstumą per įmanomai trumpiausią laiką, visiškai nesimėgaujant pravažiuojamu kraštovaizdžiu. Taip prarandame gebėjimą atstu ir kritiškai pažvelgti į gyvenimo įvykius.
Jėzus kviečia savo mokinius sustoti: palikti minią, savo darbus, ir pasitraukti su juo į „negyvenamą vietą ir truputį pailsėti“ (Mk 6, 31). Jis moko juos to, ką ir pats darydavo: išlaikyti pusiausvyrą tarp darymo ir buvimo, pereiti nuo bendrystės su žmonėmis prie paslėpto ir gyvybę teikiančio dialogo su Dievu.
Žinia, jis nebijo prarasti laiko maldai, pasitraukdamas į vienumą, kai tuo metu visi jo ieško ir neranda (Mk 1, 35–37). Kitur jis pataria nepaskęsti rūpesčiuose, bet pasitikėti Dievo apvaizda (Lk 12, 22–31). Taip pat pateikia palyginimą apie dirvon pasėtą sėklą, kuri dygsta ir auga žemdirbiui ilsintis (Mk 4, 27).
Palaimintasis Šarlis de Fuko († 1916) primena: „Siela sukurta ne klegesiui, bet susikaupti; gyvenimas turi būti pasiruošimas dangui ne tik pasitelkus į pagalbą vertingus darbus, bet ir ramybę bei susitelkimą Dieve.“
O šventasis Jonas Kopėtininkas († apie 649) sako: „Tyluma yra maldos motina, grįžimas iš nuodėmių nelaisvės, nepastebimas dorybių auginimas ir nepaliaujamas kopimas į dangų.“
Sekmadienis ir šventės, jei gerai išnaudojamos, mums suteikia galimybę sustabdyti per daug neramų gyvenimo ritmą, išvaduoti mūsų nervų sistemą nuo įtampos, nuo per didelio minčių kiekio, ir atkurti šiek tiek darnesnius santykius su daiktais, žmonėmis ir ypač su Dievu.
Tikrasis kiekvieno žmogaus poilsis yra ir turi būti kažkas išliekančio, stabilaus, lyg uola prieš bangas. Tai nebūtinai yra susiję su veiklos nebuvimu, bet su gyvenimo pilnatve, džiaugsmu, kurio šaltinis Dieve, nes kaip Jėzus sako sutiktai prie Jokūbo šulinio samarietei:
„Kiekvienas, kas geria šitą vandenį, ir vėl trokš. O kas gers vandenį, kurį aš duosiu, tas nebetrokš per amžius, ir vanduo, kurį jam duosiu, taps jame versme vandens, trykštančio į amžinąjį gyvenimą“ (Jn 4, 13–14).
Kitaip sakant, kas keliauja atostogauti nesirūpindamas numalšinti sielos troškulį, tas grįš į namus dvasiškai nesustiprėjęs; tačiau kas ras laiko išgirsti ir sutikti gyvenimo Dievą, tikrąją poilsio vietą – Kristų, tas grįš pailsėjęs ir atnaujintas bei radęs vidinių įžvalgų dėl ateities iššūkių ir darbų.
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.