Jo drabužiai ėmė taip baltai spindėti, kaip jų išbalinti negalėtų joks skalbėjas žemėje. Jiems pasirodė Elijas ir Mozė, kuriedu kalbėjosi su Jėzumi.
Petras ir sako Jėzui: „Rabi, gera mums čia būti. Pastatykime tris palapines: vieną tau, antrą Mozei, trečią Elijui.“ Jis nesižinojo, ką sakąs, nes jie buvo persigandę.
Užėjo debesis ir uždengė juos, o iš debesies nuskambėjo balsas: „Šitas mano mylimasis Sūnus. Klausykite jo!“ Ir tuojau, vėl apsižvalgę, jie nieko prie savęs nebematė, tik vieną Jėzų.
Besileidžiant nuo kalno, Jėzus liepė niekam nepasakoti, ką jie buvo matę, kol Žmogaus Sūnus prisikels iš numirusių. Jie gerai įsidėmėjo šį pasakymą ir svarstė, ką reiškia „prisikelti iš numirusių“. (Mk 9, 2–10)
Antrąjį Gavėnios sekmadienį skaitome apie Jėzaus atsimainymą. Akimirkai Dievo Sūnaus dieviška tikrovė, besislepianti po žmogiška prigimtimi, buvo lyg išlaisvinta, ir Jėzus pasirodė išoriškai tuo, kuo jis iš tikro yra – pasaulio šviesa (Jn 8, 12).
Evangelistas Morkus rašo, kad Jėzus pasiėmė Petrą, Jokūbą ir Joną ir užsivedė juos ant aukšto kalno. Kalnas simbolizuoja ne tik išorinio, bet ir vidinio kopimo vietą (Pr 22, 1–14; Iš 24, 12–18; 1 Kar 19, 8–18).
„Ten jis atsimainė jų akivaizdoje“, – visiškai paprastai sako Morkus ir suvokdamas slėpinį priduria: „Jo drabužiai ėmė taip baltai spindėti, kaip jų išbalinti negalėtų joks skalbėjas žemėje“ (Mk 9, 2–3).
Čia išryškėja ryšys su Moze ir kartu skirtumas nuo jo: „Nusileidęs nuo kalno, Mozė nežinojo, kad jo veido oda švytėjo dėl to, kad buvo kalbėjęsis su Dievu“ (Iš 34, 29).
Kalbantis su Dievu, maldoje, Dievo šviesa apšviečia Mozę ir padaro švytintį. Tačiau jis švyti dėl iš išorės jį pasiekusio spindesio. Tuo tarpu Jėzus švyti iš vidaus, jis ne tik gauna šviesą, bet ir pats yra Šviesa iš Šviesos.
Šis atsimainymas yra provaizdis to prisikėlimo ir perkeitimo, kuris įvyks po kryžiaus mirties: „Besileidžiant nuo kalno, Jėzus liepė niekam nepasakoti, ką jie buvo matę, kol Žmogaus Sūnus prisikels iš numirusių“ (Mk 9, 9).
Toks bus prisikėlęs Kristus, kuris pasirodys Pauliui akinančioje šviesoje (Apd 9, 3; 22, 6; 26, 13). Šviesa Jėzaus Kristaus veide – tai paties Dievo šlovės spindesys (2 Kor 4, 6; Žyd 1, 3). Per Kristų pasirodo Dievo esybės šviesa.
Dievas ne tik „gyvena neprieinamoje šviesoje” (1 Tim 6, 16), ne tik galima vadinti „šviesos Tėvu” (Jok 1, 5), bet kaip Jonas moko: „Dievas yra pati šviesa ir jame nėra jokios tamsybės (1 Jn 1, 5).
Todėl viskas, kas yra šviesa, pradedant nuo fizinės šviesos sukūrimo pirmąją kūrimo dieną (Jn 1, 4), baigiant mūsų širdžių apšvietimu Kristaus šviesa (1 Kor 4, 6), kyla iš Tėvo per Jėzų Kristų Šventojo Dvasioje.
Parengė br. Ramūnas Mizgiris, OFM
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.