Jėzus liepė jam tuojau pasišalinti ir smarkiai prigrasino: „Žiūrėk, niekam nieko nepasakok! Eik, pasirodyk kunigui ir už pagijimą paaukok Mozės įsakytą atnašą jiems paliudyti.“
O šis bekeliaudamas pradėjo taip plačiai skelbti ir skleisti įvykį, kad Jėzus nebegalėjo viešai pasirodyti mieste. Jis laikėsi už miesto, negyvenamose vietose, bet žmonės iš visur rinkosi pas jį. (Mk 1, 40–45)
Šventasis Damijonas de Veusteris († 1889) buvo drąsus kunigas misionierius, išdrįsęs darbuotis Havajų raupsuotųjų kolonijoje Molokai saloje.
Atvykęs į salą jis pastatė bažnyčią ir kas sekmadienį aukojo Mišias, tačiau į jas ateidavo tik nedaugelis tenykščių gyventojų. Savo pamokslus kunigas pradėdavo kreipiniu: „Jūs, raupsuotieji.“ Keliaudamas po salą jis ragino žmones lankyti bažnyčią, tačiau nesulaukdavo atsako.
Kartą po kelionės Damijonas pastebėjo, kad viena jo koja tapo nebejautri: jis užsikrėtė raupsais. Kitą sekmadienį jis pradėjo pamokslą žodžiais: „Mes, raupsuotieji.“ Žinia žaibu pasklido po koloniją, ir nuo tada bažnyčia būdavo pilnutėlė. Jis tapo vienu iš jų.
Įsikūnijęs Dievas taip pat tapo vienu iš mūsų. Jėzus priėmė nuodėme raupsuotą žmogiškąją prigimtį (2 Kor 5, 21).
Jis, kaip išpranašavo Izaijas VII a. pr. Kr., tapo Viešpaties Tarnu, kuris „mūsų negalias prisiėmė, mūsų skausmus sau užsikrovė. O mes laikėme jį raupsuotu, – Dievo nubaustu ir nuvargintu. Bet jis buvo sužalotas dėl mūsų nusižengimų, ant jo krito kirčiai už mūsų kaltes. Bausmė ant jo krito mūsų išganymui, mes buvome išgydyti jo žaizdomis“ (Iz 53, 4–5).
Šios dienos Evangelijos teksto pabaigoje pabrėžiama, kad išgydęs raupsuotąjį, „Jėzus nebegalėjo viešai pasirodyti mieste. Jis laikėsi už miesto, negyvenamose vietose“ (Mk 1, 45).
Jėzus tam tikra prasme tapo raupsuotuoju – nešvarus dėl mūsų nuodėmių, atskirtas nuo Dievo. Jis juk ir miršta, kaip, beje, ir gimsta, už Jeruzalės miesto vartų.
Jis, kentėdamas ir mirdamas ant kryžiaus, prisiėmė mūsų nuodėmę ir vienatvę tam, kad mus išgydytų. Išganymas, kurį dovanojo mums Jėzus, nėra lengvas ir pigus, jis kainavo mūsų Viešpačiui atstūmimą, kančią, baimę, prakeikimą ir pagaliau mirtį.
Tačiau šio nusižeminimo rezultatas gana akivaizdus. Evangelistas Morkus pasakojimą apie raupsuotojo išgydymą užbaigia žodžiais: „Bet žmonės iš visur rinkosi pas jį“ (Mk 1, 45).
Būtent Atstumtasis daugeliui tampa susibūrimo ir bendrystės vieta. Dabar kiti, išgydyto raupsuotojo padrąsinti, pasitraukia į nuošalią vietą ir skuba ateiti pas Jį, nes gyvenimas įsikuria atviroje erdvėje, neapribotoje mirties kultūros nuostatų.