Sekmadienio Evangelija. Tas, kuris ateina

Pirmosios savaitės dienos vakare, durims, kur buvo susirinkę mokiniai, dėl žydų baimės esant užrakintoms, atėjo Jėzus, atsistojo viduryje ir tarė: „Ramybė jums!“ Tai pasakęs, jis parodė jiems rankas ir šoną. Mokiniai nudžiugo, išvydę Viešpatį.

Vieno iš dvylikos – Tomo, vadinamo Dvyniu, – nebuvo su jais, kai Jėzus buvo atėjęs. Taigi kiti mokiniai jam kalbėjo: „Mes matėme Viešpatį!“ O jis jiems pasakė: „Jeigu aš nepamatysiu jo rankose vinių dūrio ir neįleisiu piršto į vinių vietą, ir jeigu ranka nepaliesiu jo šono – netikėsiu.“

Po aštuonių dienų jo mokiniai vėl buvo kambaryje, ir Tomas su jais. Jėzus atėjo, durims esant užrakintoms, atsistojo viduryje ir prabilo: „Ramybė jums!“ Paskui kreipėsi į Tomą: „Įleisk čia pirštą ir apžiūrėk mano rankas. Pakelk ranką ir paliesk mano šoną; jau nebebūk netikintis – būk tikintis.“

Tomas sušuko: „Mano Viešpats ir mano Dievas!“ Jėzus jam ir sako: „Tu įtikėjai, nes pamatei. Palaiminti, kurie tiki nematę!“ (Jn 20, 19–20. 24–29)

Tomas, kaip ir kiekvienas tikintysis, susiduria su tikėjimo sunkumais. Išties niekur Evangelijoje nėra parašyta, kad tikėjimas, nepatiriantis jokių abejonių, panašus į granito uolą, yra tikresnis ir saugesnis nei tas, kuris yra nuaustas iš nuolatinių klausimų ir abejonių.

Netgi ir Dievo Motina, apie kurią visuomet kalbame kaip apie ištikimo ir nuoseklaus tikėjimo pavyzdį, taip pat pradėjo ne nuo savo garsiojo „taip“, o nuo klausimo: „Kaip tai įvyks, jeigu aš nepažįstu vyro?“ (Lk 1, 34).

Verta pastebėti, kad Tomas, tegul ir abejodamas kitų apaštalų liudijimu, nepasitraukė, bet liko kartu su jais, o ir apaštalai, kai kurie gal nustebinti savotiško Tomo užsispyrimo, jo neatstūmė.

Vadinasi, atsiradus abejonėms, susiklosčius sunkioms situacijoms, kai bendruomenės gyvenime pasitaikančios klaidos atima drąsą, mes neturime pasitraukti, atsiriboti nuo viso to, kas atrodo nepriimtina, bet likti kartu su kitais, teirautis, ieškoti vidinės šviesos.

Beje, po aštuonių dienų Jėzus ateina ne tam, kad dešimt jau įtikėjusių apaštalų pašlovintų jį džiaugsmo šūksniais, bet priešingai: palieka saugiai besijaučiančius ir žengia prie abejojančio, eina ieškoti paklydusios avelės (Lk 15, 4–7).

Šis Viešpaties paveikslas, kaip „tas, kuris ateina“, yra būdingas evangelisto Jono raštams. Tai net Dievo vardo perifrazė, kurią randame Apreiškimo knygoje: „Kuris buvo, kuris yra ir kuris ateis!“ (Apr 4, 8). Tai kintanti dieviška artuma, apsti išganymo, paguodos ir vilties.