Sekmadienio Evangelija. Vilties šviesa

Broliai ir seserys! Nuteisinti tikėjimu, gyvename taikoje su Dievu per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų, per kurį tikėjimu pasiekiame tą malonę, kurioje stovime ir didžiuojamės Dievo šlovės viltimi. Ir ne vien tuo. Mes taip pat didžiuojamės sielvartais, žinodami, kad sielvartas gimdo ištvermę, ištvermė – išbandytą dorybę, išbandyta dorybė – viltį. O viltis neapgauna, nes Dievo meilė yra išlieta mūsų širdyse Šventosios Dvasios, kuri mums duota. (Rom 5, 1–5)

Keturios žvakės ant altoriaus degė lėtai ir tyliai. Buvo taip tylu, kad buvo galima girdėti keturių liepsnelių pokalbį.

Pirmoji žvakė sakė: „Aš esu ramybės žvakė, bet pasaulyje kariaujama ir rungtyniaujama atstumiant ir pažeminant kitą, tai vyksta taip pat tarp draugų ir artimųjų, ir niekas daugiau neateina manęs aplankyti.“ Ir užgeso.

Antroji žvakė sakė: „Aš esu tikėjimo žvakė, tačiau visi nori tik matyti ir paliesti, bet nenori tikėti, todėl niekas daugiau neateina manęs aplankyti.“ Ir užgeso.

Trečioji žvakė sakė: „Aš esu džiaugsmo žvakė, bet pasaulyje labai daug liūdesio ir baimės, ir niekas daugiau neateina manęs aplankyti.“ Ir užgeso.

Tuo metu atėjo vaikas, kuris, matydamas tris užgesusias žvakes, pravirko ir tarė: „Bet kodėl jūs užgesote, čia juk taip tamsu!“

Tada prabilo ketvirtoji žvakė: „Drąsos, mano vaike, kol mano liepsnelė dega, dar ne viskas prarasta, nes su ja galima uždegti visas kitas. Ar žinai, kas aš esu? Esu vilties žvakė.“