Sekmadienio Evangelija. Meilės ugnis

Jėzus kalbėjo savo mokiniams: „Kai ateis Globėjas, kurį jums atsiųsiu nuo Tėvo, – Tiesos Dvasia, kuri ateina iš Tėvo, – jis toliau liudys apie mane. Ir jūs liudysite, nes nuo pradžios su manimi esate buvę.“ (Jn 15, 26–27)

Iš visų iškilmių Sekminės išsiskiria savo svarba, nes jose įgyvendinama tai, ką pats Jėzus skelbė esant visos jo misijos žemėje tikslu. Iš tiesų, keliaudamas į Jeruzalę, jis savo mokiniams pareiškė: „Aš atėjau įžiebti žemėje ugnies ir taip norėčiau, kad ji jau liepsnotų!“ (Lk 12, 49).

Šie žodžiai akivaizdžiausiai įgyvendinami praėjus 50 dienų po prisikėlimo, per Sekmines, seną žydų šventę, Bažnyčioje tapusią iškiliausia Šventosios Dvasios švente: „Jiems pasirodė tarsi ugnies liežuviai, kurie pasidaliję nusileido ant kiekvieno iš jų. Visi pasidarė pilni Šventosios Dvasios“ (Apd 2, 3–4).

Šventoji Dvasia, tikroji ugnis, į žemę buvo atnešta Kristaus. Jis nepavogė jos iš dievų, kaip, anot graikų mito, padarė Prometėjas, bet pats tapo Dievo dovanos perteikėju, laimėjusiu ją mums didžiausiu meilės aktu istorijoje – savo mirtimi ant kryžiaus.

Dievas trokšta ir toliau dalyti šią ugnį kiekvienai žmonių kartai ir, savaime suprantama, daro tai, kaip ir kada nori. Jis yra dvasia, o dvasia „pučia, kur nori“ (Jn 3, 8). Tačiau egzistuoja ir įprastinis būdas, kurį Dievas pasirinko ugniai žemėje įžiebti: tas būdas yra Jėzus, įsikūnijęs viengimis Dievo Sūnus, numiręs ir prisikėlęs.

Imdamasis kontroliuoti kosmoso energiją – ugnį, šiandien žmogus, atrodo, pretenduoja pats būti dievu ir trokšta perkeisti pasaulį, tiesiog į šalį nustumdamas visatos Kūrėją. Žmogus nori būti nebe Dievo, bet savęs paveikslas, skelbia esąs nepriklausomas.

Tai akivaizdžiai liudija neautentišką santykį su Dievu, kylantį iš susidaryto klaidingo jo paveikslo. Tokio žmogaus rankose ugnis ir jos milžiniškos galimybės virsta grėsme: ugnis, kaip rodo istorija, gali sugriauti gyvybę ir pačią žmoniją. Hirosimos ir Nagasakio tragedija, pagimdyta atominės energijos, kuri buvo panaudota kaip ginklas ir neregėtu mastu pasėjo mirtį, lieka amžinu įspėjimu.

O Jėzus Kristus „žemėje įžiebė“ ne jau buvusią čionykštę galią, bet Šventąją Dvasią, tai yra meilę Dievo, kuris atnaujina „žemės veidą“, nuvalydamas nuo jos blogį ir išlaisvindamas ją iš mirties valdžios (Ps 104, 29–30). Būtent ši tyra ugnis, esminė ir asmeninė meilės ugnis, nužengė ant apaštalų, kartu su Marija susirinkusių kambaryje melstis, ir padarė Bažnyčią Kristaus atnaujinamojo darbo tąsa.