Sekmadienio Evangelija. „Žodis tapo kūnu“

Pradžioje buvo Žodis. Tas Žodis buvo pas Dievą, ir Žodis buvo Dievas.

Jis pradžioje buvo pas Dievą. Visa per jį atsirado, ir be jo neatsirado nieko, kas tik yra atsiradę.

Jame buvo gyvybė, ir ta gyvybė buvo žmonių šviesa. Šviesa spindi tamsoje, ir tamsa jos neužgožė.

Buvo tikroji šviesa, kuri apšviečia kiekvieną žmogų, ir ji atėjo į šį pasaulį. Jis buvo pasaulyje, ir pasaulis per jį atsiradęs, bet pasaulis jo nepažino. Pas savuosius atėjo, o savieji jo nepriėmė.

Visiems, kurie jį priėmė, jis davė galią tapti Dievo vaikais – tiems, kurie tiki jo vardą, kurie ne iš kraujo ir ne iš kūno norų, ir ne iš vyro norų, bet iš Dievo užgimę.

Tas Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų; mes regėjome jo šlovę – šlovę Tėvo viengimio Sūnaus, pilno malonės ir tiesos. (Jn 1, 1–5. 9–14)

Šis Evangelijos skaitinys nuo seniausių laikų priklauso Kalėdų liturgijai, nes jame yra sakinys, kuriuo nurodomas mūsų džiaugsmo pagrindas, tikrasis šventės turinys: „Tas Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų“ (Jn 1, 14).

Graikų kalbos žodis „Logos“ dažniausiai verčiamas kaip „Žodis“, tačiau jis reiškia ne tik ištartą žodį, bet ir už jo slypinčią idėją, mintį, prasmę. Kodėl Žodis tapo kūnu? Kodėl amžinoji pasaulio Prasmė atėjo pas mus taip realiai, kad ją galima paliesti, pamatyti (1 Jn 1, 1)?

Šių dienų teologija, atsigręždama į biblinę ir patristinę tradiciją, sako, kad tikroji Dievo intencija Jėzuje Kristuje yra įlieti dieviškojo gyvenimo dovaną į žmonijos tapatybę taip giliai, kaip tik įmanoma, į pačią žmonijos prigimtį, kad ji galėtų dalyvauti dieviškoje tapatybėje.

Visiškas Trivienio Dievo atsiskleidimas žmonijai slypi asmeniškame paties Dievo įsiterpime į žmonių šeimą ir istoriją. Jėzus Kristus iš tiesų padarė Dievą mums pasiekiamą, kartu dovanodamas mums patį dieviškąjį gyvenimą mūsų pačių lygmeniu.

Dievas ieškojo mūsų tuo pačiu lygmeniu, kuriame ir mes buvome. Jis užkalbino mus suprantamu, žmogišku būdu, nes dieviškasis Žodis, tapęs vienu iš mūsų, išreiškė save žmogiškaisiais žodžiais.

Pirmoji Įsikūnijimo priežastis yra ne nuodėmė, bet įsūnijimas, o pačiame įsūnijime esminis yra ne pats atpirkimas, bet sudievinimas (2 Pt 1, 4). Būdamas Dievo Sūnus, Jėzus atėjo tapti žmogaus sūnumi ir suteikti mums, žmonių vaikams, galimybę tapti Dievo vaikais.

Graikų Bažnyčios tėvai dažnai kartodavo: „Dievas tapo žmogumi, kad mes būtume sudievinti.“ Tai – ne žmogaus tapimas Dievu, bet žmogaus supanašėjimas su Dievo Sūnumi, „panašiai kaip niekas nevadina ugnimi įkaitintos geležies, nors ji ir turi ugnies galią, kadangi yra jos įkaitinta“ (Šv. Kirilas Aleksandrietis, mir. 444).

Nuostabūs Jėzuje Kristuje Dievo ir žmonijos mainai, apie kuriuos kalba Bažnyčios tėvai, reikalavo, kad Dievas pirmiausia nužengtų pas mus Jėzuje, kad jame Dievas galėtų mus išaukštinti iki dieviškumo.

Įsikūnijimas yra didžiausia Dievo dovana žmonijai – savęs atidavimas (Rom 5, 5; 1 Jn 4, 8). Ši dieviškoji savidava taip pat išreiškia didžiausią Dievo pagarbą ir meilę žmogiškajam orumui, nepažeidžiant žmogaus laisvės (Jn 3, 16–17; 1 Jn 1, 1–2; 4, 8–19).