Kas ant Kūčių stalo, ar stalas namie, o gal restorane, ar bus ant stalo sušiai, ar silkė pataluose ir kur gausime rožinio majonezo, ar tinka gruodžio 24-ąją bananai ir ar jie gali būti laikomi etniniu lietuvišku patiekalu, o jei šventėms bus valgomos picos, tai kokie picų priedai labiausiai tinka aukštaičiams, žemaičiams, dzūkams?
Kokios bendrovės kurjeriai atveš teisingiausius kalėdaičius? Kai atvyksta šventėms mišrios giminių šeimos iš Anglijos ir Airijos, kalėdaičius vadina „Kalėdų traškučiais“, ir vyresnio amžiaus giminaičiai Lietuvoje griebiasi už širdies: negana, kad Čarlzas Tautvydas ir mažoji Camilla nenori lietuviškai kalbėti, dar ir savų tradicijų nesilaiko. Be to, kodėl į mišias jaunimas eina su planšetėmis ir dar klausia, koks bažnyčios interneto slaptažodis?
Nesupraskite klaidingai. Žmonės dvejoja ir bamba ne dėl savęs (savo pačių tradicijomis ir jų laikymųsi yra patenkintas kiekvienas, net jei močiutė ir abejoja dėl tešloje apkeptų krabų lazdelių). Apskritai, yra toks posakis: daugumas yra nepatenkintas savo pajamomis, bet kažkodėl nė vienas žmogus nesiskundžia savo protu.
Taip ir su Kalėdų tradicijomis: kiekvienam jo šeimos papročiai teisingiausi, tik štai kažkodėl visi kiti elgiasi savaip, kokia jų bėda?
Taigi, su savo šventėmis viskas yra gerai. Dažniausiai yra baramasi dėl to, kaip Lietuvoje jas švenčia kiti, giminės, kaimynai ir artimieji – o žiniasklaida pilna liudijimų, kad kiti švenčia neteisingai. Nepagarba tradicijoms, nutautėjimas, susvetimėjimas, prarasta ir pamiršta tikroji Kalėdų dvasia, svetimų papročių vaikymasis, nors ir nežmoniškai, kad tik kitoniškai.
Tie skundai nėra nauji ar negirdėti. Dar prieš trisdešimt metų, kai televizijos ekranuose prieš šventes buvo daugiausiai liūdna muzika, kapai ir raudos, kai dar niekas neįsivaizdavo, kad mišrainę ar silkę su grybais galima pirkti parduotuvėje paruoštą, ir vos pavienės parduotuvės nedrąsiai įžiebdavo kelias lemputes, jau buvo nuolat kalbama, kad Kalėdoms ir tradicijoms kyla didžiulis pavojus.
Grįžęs į Lietuvą iš Anglijos šventėms gal kokiais 1997 metais sutikau gatvėje draugo tėtį. Draugas tuo metu gyveno Amerikoje, ir jo tėčio pirmas klausimas man: „Ar tu nenutautėjai toje Anglijoje? Tau ten smagu? Aš visą laiką nerimauju, kad mano sūnus nenutautėtų, labai jau jam toje Amerikoje viskas patinka.“
Tai geras pavyzdys, kaip žmonės gyvena ne savo, o svetimą gyvenimą, ir dar susikuria nerimą dėl svetimų problemų, kurių tie kiti žmonės net nepatiria.
Kodėl lietuviai taip linkę spręsti svetimas problemas (ypač kai jų neprašo), ir kodėl viskas yra paūmėję būtent dabar?
Tai nerimo išraiška. Karas Ukrainoje, nuovargis nuo politinio erzelio ir abipusė agresija visur, kur tik susiduria vieni žmonės su kitais: keliuose, valstybės įstaigose, ligoninėse ir parduotuvėse kelia stiprų nelaimingumo jausmą ir iškelia viršun pačias nepatraukliausias savybes.
Socialinių tinklų geriau neskaityti: atrodo, kad daugelis tesugeba patirti džiaugsmą tada, kai ką nors nuteisia, skiria baudą, pasodina į kalėjimą, nutraukia santuoką arba atima Seimo nario mandatą. Suprantu, galima sakyti, kad triumfavo teisingumas, bet gal prasmingiau būtų džiaugtis, kai ką nors į Seimą išrenka ir tas žmogus pagaliau atitinka jų lūkesčius? Kas jums suteikia daugiau laimės: kai gydytojas ištraukia supūliavusį dantį ar kai po gydymo visi dantys sveiki?
Kai piktdžiugiškos, suirzusios, gera nelinkinčios nuotaikos burbuliuoja visuomenėje, tada ir atsiranda svetimų bėdų taisymas, nes kai širdyje bloga ir pikta, pradedi matyti problemas aplinkui save, net jei ta bėda yra sušiai arba, neduok Dieve, Kūčių patiekalai iš restorano.
Jei jūsų namie šeimininkė nėra juodais paakiais ir pervargusi prieš Kūčias, tai net negalima laikyti, kad tinkamai švenčiate. Ne taip reikia. Tradicija yra kentėti ir būti susiraukus, o jei kažkas šypsosi, tai toks žmogus įtartinas ir, ko gero, ne lietuvis.
Kai 1981 metais JAV prezidentu tapo Ronaldas Reaganas, daugelis sovietinių žmonių kalbėjo, kad jiems nemalonu, kad tas žmogus visąlaik šypsosi. Nelabai kas ir pasikeitė.
Žmonės kitiems pradeda neprašyti nurodinėti, kaip jie turėtų susitvarkyti savo gyvenimą, ką valgyti, su kuo miegoti, ką dirbti ir kur statytis namą vienu vieninteliu atveju: kai toks patarėjas pats yra nelaimingas, nepatenkintas savimi ir savuoju gyvenimu ir niekaip nežino, kaip jį sutvarkyti.
Kai negali išgydyti savo bėdų, eini gydyti kitus, ypač kai jie to net nenori.
Pavyzdžiui, jei gaučiau eurą kiekvieną kartą, kai man komentatoriai ir žmonės iš internetų pasiūlo „susirasti normalų darbą“, tai jau būčiau labai turtingas ir man apskritai turbūt dirbti nebereikėtų. Mano svoriu, išvaizda, amžiumi, santykiais, darbu, kelionėmis, pomėgiais ir aistra maistui yra nepatenkinti bet kas, išskyrus mane patį. „Žiūrėk tu man, koks pats sau fainas“, yra sakoma tokiais atvejais.
Nors visi laimingi žmonės yra, be išimties, patys sau faini, gražūs ir pakankami. Todėl aš girdžiu tai, kaip pagyrimą ir įvertinimą. Ačiū, kad taip mane regite.
Ne, tai ne pavydas, kaip dažnai aiškinama. Kiti žmonės mus erzina tik tada, kai mes nepatenkinti patys savimi, tai – gamtos dėsnis, ir geriausia tai naudoti, kaip indikatorių ir simptomą, ką reikia keisti savyje.
O šias šventes linkiu visiems švęsti taip, kaip jums labiausiai patinka. Su šeima arba be jos, su mylimu žmogumi arba vienam (aš čia apie save, žinoma: važiuosiu prie jūros su šuniukais, vaikščiosiu paplūdimiu ir miškais ir fotografuosiu, čia mano toks Kūčių planas).
Valgykite ir gerkite, kas smagiausia jums: silkę su grybais ar burgerius, kisielių ar kolą, namie ar restorane, gaminkite patys arba užsisakykite, kad jums pagamintų kiti. Dovanokite eglutės žaisliukus ar knygas, maistą ar telefonus, arba nieko nedovanokite, jei nenorite. Svarbu daryti tai, kas malonu ir gera, nes gyventi reikia čia ir dabar, savo malonumui ir džiaugsmui. Laimingi žmonės gyvena tik taip, ir tik tie, kas patys yra laimingi, gali dalinti laimę kitiems.
„Gydytojau, išsigydyk save“ (Medice, cura te ipsum) – šiam posakius mažiausiai du tūkstančiai metų. Prieš uždėdamas deguonies kaukę kitiems, užsidėk ją sau, moko mus lėktuvuose prieš kiekvieną skrydį.
O Kalėdų tradicijos yra ne tam, kad jas aptarnautume ar darytume tai, kas nepatinka, ir tikrai ne tam, kad apipiltume kitus priekaištais, pastabomis ir kritika. Tradicijos yra dėl mūsų, o ne mes dėl jų.
Tradicijos, kaip ir mūsų istorija su visais vingiais, yra viena gyvenimo spalvų, o toje spalvų paletėje yra ir praeitis, ir ateitis, ir realybė, ir prasimanymai, ir užgaidos, ir išsidirbinėjimai. Ir tik mes patys pasirenkame, kas mums sukurs geriausią šventę.
Jei taip padarysite, galbūt tai ir bus jūsų Kalėdų stebuklas.
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.