Tačiau nerašyti būtų bailu, o bailumas – visai ne mano stilius. Čia nebandau sakyti, kad esu labai drąsus, tačiau aš tikrai elgiuosi pagal savo pažiūras ir, nors niekada priešų tyčia neieškau, jeigu reikia, jų prisidarau.
Iškart deklaruosiu, kodėl nenoriu rašyti apie Šurajevą. Jis nėra mano mėgstamas žmogus. Atvirkščiai.
Klausiate manęs, ar čia nebus taip, kad galbūt Šurajevas apie mane kalbėjęs bjauriai? Taip, yra. Ar mane žeidžia? Nė kiek. Apie mane daugybė žmonių yra kalbėję blogai. Aš jų blevyzgas nešioju kaip ordinus: Artūras Orlauskas ar Rūta Janutienė, tiksliau, jų prakeiksmai, yra kaip Dievo palaima. Arba tas tipas, kurį internete pasiunčiau per Sausio 13-ąją ir turėjau teistumą – negi nesididžiuosiu?
Šurajevas neturi tokios savybės, nes jo isteriškų ir infantilių rėkavimų taikiniai keičiasi nevalingai. Sodo žarna irgi purškia vandenį be diskriminacijos. Kai paukštis apkakoja žmogų ar automobilį, tenka ir pagal nuopelnus kaltiems, ir kitiems irgi.
Taigi, kaip jau supratote, nemėgstu Šurajevo.
Čia ne problema, kad aš kažko nemėgstu. Žinote, kai nugyveni daugiau negu penkiasdešimt metų, prisirenka visko.
Pavyzdžiui, nemėgstu Tomo Sinickio rašymų. Gal todėl, kad jis moka groti, o aš – ne ir jam pavydžiu. Bet labiau todėl, kad jis tekstuose, talentinguose ir vakarietiškai gaiviuose, skalbia savo vidaus problemas ir demonus. Visai kaip aš. Ir jis man primena apie mane patį, ir mane tai siutina.
Nemėgstu Andriaus Rožicko ir Rolando Kazlo. Abu yra labai talentingi aktoriai, vaidinantys taip, kad man pavydu. Abu yra kamuojami supratimo, kad juos myli visai ne dėl geriausių jų darbų, o dėl lengvo popso, o jie norėtų įeiti į istoriją kaip labai solidžių vaidmenų kūrėjai ir giliaminčiai homerai ir hamletai.
Aš juos suprantu: man irgi norėtųsi būti žinomam dėl mano gilesnių tekstų, o ne dėl rašymų apie giminių pokylius, kur tetos ragina dėtis dar, arba ne dėl poemų apie uždrožtas mamas, kurios nieko daugiau nesugeba, tik rėkauti: „neikit su batais, aš tuoj išprotėsiu.“
Olegas Šurajevas neturi tokių problemų: jo nevaržo nei talento perteklius, nei ambicingi svarstymai apie tai, kaip jis bus matomas. Kaip jums atrodo, ar Vytautas Šustauskas kada nors nerimavo dėl savo reputacijos?
Puikūs ir įspūdingi Olego Šurajevo darbai, renkant paramą Ukrainai, labai efektyviai jį apsaugo nuo kritikos. Nepatinka Šurajevas – reiškia, tu už Putiną. Tu ne už Olegą? Reiškia, tu prieš Ukrainą. Todėl daugelis žmonių mandagiai tyli ir linkčioja.
Tai – itin paprastas psichologinis triukas. Kažkada, prieš daug metų, Kauno universiteto galva, profesorė Liucija Baškauskaitė, turėjusi daugiau įžūlumo negu įgūdžių, įkūrė televiziją, iš kurios jau vėliau atsirado TV3. Pirmieji tos televizijos žingsniai atrodė lyg parodija. Neprašnekanti lietuviškai Baškauskaitė vedė laidas, kurios atrodė kaip filmavimai iš kaimo vestuvių. Eteryje buvo skelbimai „dabar matysite dvi filmas, vieną – Amerikos, o kitą – francūzų.“ Ir į bet kokią kritiką buvo atsakoma, kad Lietuvos žmonės tiesiog pernelyg pripratę prie sovietinės televizijos.
Politikai žino, kad reikia šlietis prie visų, kas daro gerus darbus. Tai politikos pradžiamokslis.
Be to, visi, kas turi akis, mato, kas būna tiems, kas patenka į Šurajevo taikinį. Čia kaip šventėje, kur pradeda sklaidytis girtas chuliganas: visi gūžiasi ir stengiasi nepakliūti jam į akis.
Todėl dabar galime stebėti, kaip nejaukiai jaučiasi politikai, kurie su juo anksčiau lyg ir draugavo, o dabar situacija nei šiokia, nei tokia.
Be to, labai padeda taktika, kurią pavadinčiau „Tapino doktrina“: visada eik mušti tik tų, kurių niekam negaila. Kodėl „Tapino doktrina“? Prisiminkite interviu su Monika Šalčiūte, kuris buvo tiek pat etiškas, kiek Klaipėdos mokinių katinėlio spardymas.
Seime Šurajevas pasirinko tokius taikinius, nuo kurių negaus atgal ir kurių niekas neužjaučia, ir tapo nugalėtoju. Kas nori būti Agnės Širinskienės pusėje? Arba bent jau pasirodyti, arba sukelti įtarimą, kad galbūt ją palaiko? Niekas.
Taktine prasme – apgalvotas ėjimas. Ar galima ant to statyti ilgalaikį veiksmų planą? Man atrodo, kad ne, bet tikrai – tai ne mano problema.
Šurajevas tikrai nėra problema (jeigu Seime kam nors atrodo, kad tai yra baisiausia, kas jiems gali atsitikti, tai jų gyvenime laukia dideli siurprizai). Jis nėra nei problema, nei koks nors sprendimas.
Vaikas, kuris mėgsta garsiai bezdėti susirinkus svečiams, šeimoje irgi nėra baisi bėda, bet ir talento bei perspektyvų jo performanse taip pat nedaug.
Istoriškai žvelgiant, juokdariai ir pamišėliai visada turėjo savo funkciją žmonių bendruomenėse. „Kad ir kaip vaikas pramogauja, kad tik neverktų.“ Mes kaip brandi ir stipri visuomenė tikrai neturime, ko nerimauti.