Užkalnis. Sovietų žmonės niršta, kad jų nemyli

„Kas tie sovietai? Nebuvo tokio žodžio mano laikais. Sakydavom „tarybinis“, o čia dabar kas?“

Jei jums nepatinka žodis „sovietai“, nes jums atrodo, kad tai – nepaaiškinamas mandrumas, tai jūs sovietiniai, greičiausiai, ir esate.

Matote, žodį „sovietai“ į šiuolaikinę lietuvių kalbą įvedė Vakarų radijo stotys, „Amerikos balsas“ ir „Laisvosios Europos radijas“. Tokį žodį vartojo ir tarpukario nepriklausomoje Lietuvoje: „tarybos“ atsirado su okupacija.

Svetimos kalbos „sovietai“ labiau tinka lietuviui ir jo kalbai, negu „tarybos“. Pirmiausia, tos tarybos dėl nieko nesitarė ir nieko nesprendė. Jos buvo melagingas, feikinis, propagandinis suskių susirinkimas, kurį sugalvojo bolševikai Rusijoje, imituodami demokratiją.

Todėl, jei jums prigijo „tarybinis“, tai ne tas įprotis, kurio reikėtų įsikandus laikytis. Tas žodis – kaip sutuoktinių mušimas, fizinės bausmės vaikams, spjaudymas ant šaligatvio – šlykštus ir nemaloniai kvepiantis praeities palikimas.

Tačiau šiandien – ne apie tai. Internete – daugybė dokumentikos iš Rusijos, o taip pat iš užsienio, kur gyvena milijonai žmonių su Rusijos Federacijos pasais, ir tie žmonės labai pikti. Ypač niršta tie, kas iš Rusijos jau išsinešdino, mikliai priprato prie Vakarų tvarkos, ir jau gali nebijodami kalbėti, žongliruodami reikalavimais „žodžio laisvės“ ir „nuomonių įvairovės“.

Prie gero greit priprantama.

Sąmoningai nevadinu jų rusais, nes ten – įvairių tautybių žmonės, o, be to, ir Lietuvoje nuo seno yra daugybė rusų, kurie neturi jokių abejonių dėl lojalumo Lietuvai, kalba lietuviškai ir galvoja lietuviškai.

Aš irgi turiu rusiško kraujo, aštuntadalį: mano viena močiutė buvo perpus rusė ir perpus vokietė, ir pavardę vokišką turėjo.

Ne, ten yra sovietai. Sovietikai, sovietukai, grynai vatinė publika. Juo labiau kad jie patys tai pripažįsta. Kai laivai su rusų turistais švartuojasi Sakartvelo uostuose, ir krantinėje susirenka gruzinai, protestuodami ir ragindami juos nešdintis rusiškojo laivo kryptimi, keleiviai iš laivo ne tik nepadorius gestus rodo atgal, bet ir aiškina pasipiktinę, kad mes gi viena šalis, Sovietų Sąjunga, buvome. Kodėl čia mūsų nebenorite?

„Jiems smegenis išplovė NATO propaganda“, bliauna niekad neišsiblaivanti ir ištinusi Rusijos Užsienio reikalų ministerijos spaudos atašė, kurią visi vadina „spaudos alkašė“, Marija Zacharova.

Tie žmonės Rusijos turistiniuose laivuose, regis, nieko bendro neturi su agresija prieš Ukrainą. Jie nelabai ką žino apie tą karą, ir dar mažiau žino, kad Rusija yra okupavusi dalį Gruzijos teritorijos jau daugiau nei dešimtmetį. Koks čia karas, čia gi viena šalis buvo, viena šeima.

Nuostaba ir nesupratimas, ir didžiulis įsižeidimas, yra matyti tarp Rusijos Federacijos piliečių Vokietijoje, Latvijoje, Ispanijoje: na, o už ką mūsų taip nemėgsta?

Kai jiems nenori nuomoti butų (panašiai, kaip jie Maskvoje kažkada nuomavo atvirai „tik slavams“, taip ir rašydavo skelbimuose nesislėpdami, nors sakyti „ne tadžikams ir ne uzbekams“ vengė), arba kai žmonės tiesiog neįsileidžia į draugų ratą, būna sakoma „genocida“” ir „visai kaip žydus per karą mus laiko“.

Ir visada: „o ką mes galime padaryti?“ Sovietiniai žmonės sako, kad jie–- už visus gerus dalykus ir prieš visus blogus, ir kad jie Putino nepalaiko, ir kad už jį nebalsavo (lengva sakyti, kai niekas nepatikrins).

Tačiau visos jų šnekos, visi supratimai, visi pareiškimai – tiesiai iš Kremliaus propagandos gerklės – gal tik išskyrus labiausiai odiozinius pavyzdžius, tokius, kaip „skandinti ukrainiečių vaikus upėse“, „sulyginti Odesą su žeme ir pastatyti iš naujo“ arba „ukrofašistų režimas“.

Visa kita – kaip iš natų. Lenkiją ir Baltijos šalis siundo NATO. Rusofobija. O NATO bombardavo Serbiją. Mes Lietuvai padovanojome Klaipėdą (čia taip kalbėjo patriotinis dainininkas Olegas Gazmanovas, jau seniai mylimas Rusijoje už Sovietų Sąjungos šlovinimą, kuriam „Pribaltika irgi yra mano šalis“). Labai ta Pribaltika suįžūlėjo, nebebijo šunytis ant dramblio amsėti, įstojo į NATO ir dabar drąsūs. Mes pasaulį nuo fašizmo išgelbėjom. Mūsų seneliai kariavo, o Europa, mūsų išvaduota, dabar nė nepadėkoja, mums į veidą spjaudo. Mes Lietuvoje visą pramonę pastatėm, kelius ir oro uostus, o jie tuo naudojasi, Amerika juos šeria ir ginkluoja, o jie tik uodega vizgina, tegu nepamiršta, kad mes Suvalkų koridorių galime per 12 valandų užimti.

Nerekomenduoju žiūrėti to įrašo, nebent esate stiprių nervų: rusiškos nepriklausomos TV stoties „Dožd“ vyriausiasis redaktorius, Tikhon Dziadko, ir jo žmona, ugninga televizijos propagandininkė Ekaterina Kotrikadzė, davė interviu prieš išvykdami iš Latvijos, kur jų stotis neteko licencijos, nes vos apšilę kojas skėryčiojosi, auklėjo latvius, o paskui bandė per televiziją rinkti paramą „mūsų berniukams“. Rusijos okupantams Ukrainoje, kuriems suneškim šiltų kojinių ir padėkime jų buitines sąlygas pagerinti.

Kotrikadzė pavertė interviu pagiežos ir įskaudintos primadonos vaitojimo fejerverkais. Išsikrausto dabar į Olandiją, iš tų laukinių latvių, kurie Rusijos taip ir nesuprato. Ironiška, tačiau ji pati nesuprato, kaip elgtis svečiuose – ypač atvykus su agresoriaus pasu kišenėje ir pamokomu tonu, iš aukšto aiškinant Latvijai apie žurnalistiką ir demokratiją.

„Mus vertina pagal mūsų pasą“ – na, o kaip jūs įsivaizduojate, turėtų būti kitaip? Kaip jums atrodo? Pavyzdžiui, įsivaizduokime vokietį su Trečiojo Reicho pasu, po karo pabaigos 1945 metais. Ant šviesiai rudo viršelio – užrašas DEUTCHES REICH, po juo – erelis, įsikibęs nagais vainiką su svastika viduryje.

Kaip manote, ar tikrai niekas to dokumento atžvilgiu neturės jokių emocijų?

Visi bus neutralūs, tokį pasą (vis dar galiojantį, nes per dieną niekas negalėjo tų pasų pakeisti didžiulėje, kad ir okupuotoje, pokario Vokietijoje) išsitraukus ir pateikus Prancūzijoje, Anglijoje ar Olandijoje?

Sovietiniai Rusijos žmonės nesupranta, kokioje situacijoje jie atsidūrė. Ne, ne „netyčia“. Jie patys džiaugėsi ir šėlo 2014 metais – Krymas mūsų! Noriai visiems pasakojo, kad Rusija nebeklūpo ant kelių, kad pinigų – kaip šieno, kad visas pasaulis jiems pavydi.

Už tai dabar atėjo didelė karmos bausmė.

Kai kalėjime su pasididžiavimu pasidarai kriminalines tatuiruotes, kurios liudija apie statusą ir prestižą tarp nuteistųjų, o po daugelio metų dėl tų tatuiruočių nepriima į darbą, kvaila apie diskriminaciją kalbėti. Tai tavo atpildas atėjo.