Vidas Rachlevičius. Karas baigsis tada, kai Amerika nuspręs, kad jį reikia baigti

Prezidento rinkimuose Lietuva tarė savo svarų žodį. Dabar metas atvirai pakalbėti apie šalies saugumo situaciją. Šiuo požiūriu Prezidento rinkimai turi teigiamų aspektų, bet yra ir nerimo ženklų bei blogų tendencijų.

Skirtingai nei aukšto rango politikai, mes, komentatoriai, galime ir privalome kalbėti visiškai atvirai, nes, kai visuomenė suvoks problemų esmę, jai bus lengviau priimti iššūkius, o grupelė gudrauodegių gal nustos muistytis bei šantažuoti visą valstybę ir suvoks, kad, pavyzdžiui, „Rheinmetall“ gamykla ir kiti panašūs objektai yra mūsų gyvybinis interesas.

Didžioji mūsų ir visos Europos problema yra Rusija – blogio epicentras. Pastaraisiais dešimtmečiais buvo visiškai pakeistas jos mentalitetas: nuo „kad tik nebūtų karo“ iki „galim pakartoti“. Milijonai rusų tuo šventai tiki. Kokie yra Rusijos tikslai? Ji neturi jokių strategijų ir planų užimti deramą vietą civilizuotų šalių bendrijoje ir pasaulio ekonomikoje. Rusai neketina investuoti į plėtrą, tačiau jie leis daug pinigų, kad degintų, sprogdintų, laužytų, gadintų, provokuotų, kenktų, niokotų. Kremlius yra beribio pykčio ir pagiežos reaktorius.

Jau ilgiau kaip dvejus metus vyksta karas Ukrainoje. Teoriškai, visi Vakarai remia Ukrainą. UDCG, arba vadinamąją Ramšteino grupę, sudaro net 56 šalys – 32 NATO narės ir dar 24. Gal kas nors rimtai ims teigti, kad Vakarai siekia kuo greitesnės Ukrainos pergalės ir Rusijos sutriuškinimo? Nepaisant to, kad Ukrainai leista tam tikrais ginklais smogti Rusijos teritorijai, akivaizdu ir tai, kad Vakarai nenori Rusijos sutriuškinimo.

Tai yra pats keisčiausias ir gėdingiausias karas, nes prancūzų pulkininkas ir karo istorikas Michelis Goya išanalizavo pastarųjų 300 metų karus ir iki šiol nėra buvę nė vieno konflikto, kad užpultai šaliai nebūtų leista atakuoti agresoriaus teritorijos. Tai – visiška anomalija, o asimetriško karo neįmanoma laimėti.

Kodėl Vakarai taip elgiasi? Yra dvi esminės priežastys. Pirmąją, karinę, jau anksčiau yra įvardijęs generolas Markas Milley’is, akcentavęs, kad tai yra pirmoji konfrontacija su branduoline valstybe ir svarbiausias uždavinys yra „valdyti eskalaciją“. Kita vertus, suskaičiuota, kad per karą su Ukraina rusai beveik 100 kartų įvairiu lygiu ėmėsi branduolinio šantažo, todėl jis dar veikia, bet nebėra toks efektyvus, kaip anksčiau.

Amerikiečiai ir europiečiai visuomet vadovaujasi sava logika ir racionaliu protu, bet vis dar iki galo nesupranta, su kokiu mąstymu jie susidūrė: jei Vladimiras Putinas sugalvos panaudoti branduolinį ginklą, tai ir panaudos, todėl bet kokie vakariečių sau nusistatyti saugikliai ar nusibrėžtos raudonosios linijos neturi jokios prasmės. Vakarai atidžiai stebi kiekvieną krustelėjimą, todėl tenka tikėtis, kad net ir blogiausio scenarijaus atveju, nebranduolinis atsakas į taktinio branduolinio ginklo panaudojimą, kuris kariniu požiūriu yra visiškai nereikšmingas, rusams bus apokaliptinio lygmens.

Antroji ir svarbiausioji priežastis yra Amerikos geopolitiniai interesai ir jos konfrontacija su Kinija. Tai labai ilga kalba ir JAV prezidento rinkimai bei triukšmingos pagalbos Ukrainai peripetijos Kongrese yra tik širma. Aišku tai, kad dabartinė situacija tenkina Ameriką, o Rusija jai reikalinga, tokia, kokia ji yra. Lygiai taip pat ir Kinijai. Bent kol kas. Visi ženklai rodo, kad Amerikai nelabai rūpi Europa. Jei Ukraina kristų, nėra jokių abejonių, kad rusai eitų toliau į Europą. Mums tai būtų katastrofa, bet ne Vašingtonui.

Amerika turi neįtikėtiną karinę galią ir įvairiausių ginklų perteklių. Tie, kurie atidžiau seka padėtį fronte ir šį tą supranta, aiškiai mato, kad vos tik net ir morališkai pasenę amerikietiški ginklai pasiekia ukrainiečius, padėtis fronte iškart pasikeičia. Tačiau tai yra tik smulkiausi JAV karinės galios trupiniai.

Privalome suvokti realybę: europiečiai su savo mentalitetu, sankcijomis, karine galia, net ir pasiųstais kariniais instruktoriais nėra pajėgūs užbaigti šio karo. Pakanka pasižiūrėti į kanclerio Olafo Scholzo bejėgystę. Tai yra išsigandęs, pasimetęs ir visiškai nežinantis, ką daryti, žmogus. Viską išduoda jo kūno kalba. O kodėl sujudo prezidentas Emmanuelis Macronas? Jis supranta, kad Amerika nesikiš.

Yra tik du keliai šiam karui užbaigti: rusų sutriuškinimas fronte arba V. Putino režimo žlugimas. Būtina suvokti: karas baigsis tada, kai Amerika nuspręs, kad jį reikia baigti ir realiai įsikiš. Ir tai nebūtinai bus karinis smūgis. Karas baigsis stebuklingai greitai. Kai Amerika apsisprendė, įvyko esminiai posūkiai ir Pirmajame, ir Antrajame pasauliniuose karuose. Tačiau kokie būtų ar bus tikrieji Amerikos motyvai užbaigti šitą karą, mes turbūt niekada nesužinosime.

2014 metais rusai susprogdino karinius sandėlius Čekijoje. Visi užsimerkė. Rusų dronas įskrido į Rumunijos teritoriją – nieko, rusų raketa įskrido į Lenkijos teritoriją – nieko. Rusai pamatė, kad Vakarus galima terorizuoti, nervinti ir privesti iki isterijos po vieną, nes kolektyvinio atsako nėra. Dabar jie rengia diversijas, Vakarų Europoje kyla gaisrai, ką tik prancūzai likvidavo sąmokslą surengti teroro aktą stadione per Paryžiaus olimpines žaidynes, antradienį dėl rusų hakerių grupės „Qilin“ atakos buvo paralyžiuotos trys didžiausios Londono ligoninės.

Blogio ašis įsidrąsino ir Šiaurės Korėja ką tik surengė balionų su šiukšlėmis ir išmatomis antskrydžius prieš Pietų Korėją. Baltarusija įsivežė „Hamas“ šalininkų ordą iš Gazos. Vien jauni vyrai, kurie brutaliai šturmuoja Lenkijos sieną, yra sužeistų lenkų pasieniečių. Neseniai Narvos upėje rusai naktį savavališkai pašalino 24 plūdurus, žyminčius sieną su Estija, ir realiai įsiveržė į jos teritoriją.

Pagaliau rusai pareiškė, kad ketina pakeisti jūros sieną su Lietuva ir Suomija. Tai būtų aneksija. Graudu buvo klausyti, kai mūsų politologai ir ekspertai prabilo kaip „tikri europiečiai“ – pradėjo cituoti konvencijas, sutartis. Žmonės, atsipeikėkit – nuo kada V. Putinui rūpi tarptautinė teisė?

Puikiai žinome, kad karine prasme Lietuva jūroje, o taip pat ir pajūryje yra bejėgė. Per Prezidento rinkimų debatus girdėjome svarstant hipotetinį scenarijų, kad rusai pakeičia sieną ir pastato ten savo karinį laivą. Prezidentas, suprantama, skambina NATO. Ir? Viduriavimo susirūpinimu, posėdžių ir konsultacijų būtų daug, bet negi yra manančių, kad iškart po perspėjimo procedūrų atskristų NATO naikintuvai su priešlaivinėmis raketomis „AGM-84D Harpoon“ ir rusų laivas keliautų į dugną?

Mes visi turime suvokti ir sau sąžiningai pripažinti, kad nuolatinės rusų pretenzijos bei provokacijos nesibaigs. Lietuvai lemta būti pafrontės valstybe. Ir taip bus ilgai. Todėl privalome atitinkamai elgtis, nustoti svaičioti ir tyliai, ramiai bei metodiškai dirbti realius darbus.

Kalbant apie Prezidento rinkimus, gerai yra tai, kad fiasko patyrė Igno Vėgėlės, Remigijaus Žemaitaičio, Eduardo Vaitkaus ir kitų „taikos balandžių“ idėjos, kad su rusais reikia kalbėtis, nereikia jų provokuoti, konfliktuoti ir viskas bus gerai. Tačiau nereikėtų nusiraminti: šio požiūrio šalininkai nerimsta, grupelė jų neseniai dalyvavo Vengrijoje vykusioje „taikos eisenoje“ ir kalba apie kažkokios „taikos koalicijos“ kūrimą Lietuvoje.

Tačiau yra ir kitas, menkiau matomas ir girdimas, bet didelis visuomenės sluoksnis, kurio pažiūras pavadinčiau priešgyniaujančio vaiko elgesio sutrikimu. Galima juos suprasti dėl to, kad vadinamieji konservatoriai užkniso negyvai, tačiau jie neigia ir prieštarauja absoliučiai viskam, ką daro ši valdžia.

Skirtingai nei vadinamųjų konservatorių propagandistams, man liežuvis neapsiverčia pavadinti jų vatnikais, jie tikrai nėra tokie, tačiau aklas visko neigimas nėra konstruktyvi ir išmintinga pozicija. Kur slypi pavojus? Tikėtina, kad po Seimo rinkimų tokie žmonės sudarys didelę parlamentarų grupę, todėl gynybos biudžeto formavimas gali užšokti ant drakono dantų.

Būtina priminti, nes šie veikėjai pamiršo, kas įvyko 1940-aisiais. Juk tuomet ne Lietuvos kariuomenė ar kovojusi tauta pralaimėjo, į katastrofą Lietuvą atvedė naivūs, neįžvalgūs ir neryžtingi politikai. Juk visa Antrojo pasaulinio karo preliudija yra pataikavimų agresoriams virtinė. O štai suomiai pasistatė Mannerheimo liniją, kovėsi kaip liūtai ir jų likimas susiklostė kitaip.

Beje, trijų Baltijos šalių gynybos ministrų pasirašytą susitarimą statyti inžinerinius įtvirtinimus Rusijos pasienyje Vakaruose kai kas vadina naująja Mannerheimo linija. Estai ir latviai jau pradėjo darbus, o mes? O kontrmobilumo priemonės, skirtos Baltarusijos pasieniui sutvirtinti, vis dar dulka sandėliuose? Ech, pamiršau, juk mūsų prioritetai yra nacionalinis stadionas ir visų Lietuvos miškų privatizacija.

Yra verslo iniciatyva didinti finansavimą Lietuvos gynybai iki 4 procentų nuo bendrojo vidaus produkto. O jūs sutiktumėte mokėti didesnius mokesčius ir patikėtumėte juos šiai beviltiškai Vyriausybei, kuri visiškai negerbia mokesčių mokėtojų pinigų ir apskritai nemoka su jais elgtis? Kita vertus, ar mes žinome, kokie yra socialdemokratų planai ir mintys? Turiu negerą nuojautą, kad jie pavyzdį ims iš O. Scholzo.

NATO yra gerai, bet Lietuva privalo būti kaip Suomija 1939-aisiais. Tai – vienintelis kelias ir gyvybinis interesas, ir šiuo klausimu negali būti jokio flirto nei su ištižusiais sėdmaišininkais, nei su marginalais, nei su jų elektoratu. Jei visuomenei tikrai rūpi jos pačios likimas, ji tiesiog privalo griežtai reikalauti visų be išimties politikų atsakomybės ir nuolatinio atsiskaitymo už realiai nuveiktus darbus valstybės gynimo labui.