Dažniausiai girdėjome nuomonę, kad oligarchizacijos tendencijas Lietuvoje liudija atsirandantys verslo, žiniasklaidos ir politikos hibridiniai dariniai – interesų grupės, besinaudojančios tiek užkulisine, tiek vieša (informacijos kanalais skleidžiama) įtaka.
Minėti hibridai gali skirtis savo sudėtimi – vienuose jų išvis nebus žiniasklaidos elemento, kituose – stambaus verslo sando. Pastarasis variantas grynu pavidalu išryškėja tada, kai tandemuose su politinėmis jėgomis dalyvaujanti žiniasklaidos priemonė išlaikoma iš valstybės biudžeto.
Savo ką tik pasirodžiusioje knygoje „Hibridinė komunikacija politikoje“ prof. Lauras Bielinis kelia klausimus apie tokius hibridus: „Žiniasklaida, kurią valdo privatus kapitalas, yra verslas, o kas yra žiniasklaida, kurią valdo politikai? Juo labiau kyla klausimas: kada atsiranda žiniasklaida, kuri pati valdo politikus, ir kas tai tuomet yra?“
Lietuvoje iš mokesčių mokėtojų pinigų išlaikoma (beje, neatsiklausus pačių mokėtojų) LRT, besivadinanti visuomeniniu transliuotoju (įdomu, ar visuomenė jaučiasi turinti savo transliuotoją), galėtų būti laikoma hibridine interesų grupe tais atvejais, kai matytume ją dalyvaujančią galios žaidimuose.
Įtarti LRT dalyvavimu tokiuose žaidimuose leidžia neseniai paskelbtas tyrimas, kuris padarė tikru herojumi SSRS ginkluotųjų pajėgų majorą Aleksandrą Ribnikovą. Pažvelgti į šį LRT tyrimų skyriaus „šedevrą“ kaip interesų grupės vykdomą kovą privertė Vilmos Danauskienės profesionaliai atliktas kontrtyrimas (I dalis, II dalis).
Kalbamas LRT tyrimas pasirodė po to, kai prezidentūra ir parlamentinė opozicija nesėkmingai bandė išversti iš posto susisiekimo ministrą Jaroslavą Narkevičių.
Narkevičius – tikrai ne iš tų ministrų, kurie kelia simpatijų didesnei rinkėjų daliai, tad prezidentūros ir opozicijos pastangos jį nuversti turėjo būti gan populiarios. Tačiau, nepaisant neigiamo Narkevičiaus įvaizdžio, suinteresuotiems galios žaidimo dalyviams nepakako pagrindo priversti jį trauktis iš pareigų.
Tokį pagrindą – kaip dovaną prezidentūrai ir opozcijai – galėjo suteikti minėtas LRT tyrimas. Tačiau po „Delfi“ atlikto kontrtyrimo jis sukėlė rimtų abejonių visuomeninio transliuotojo nešališkumu ir leido parodyti tikruosius majoro Ribnikovo ryšius su prezidento patarėju Dariumi Kuliešiumi.
Kad ir kiek dabar aplink LRT susispietę Gabrieliaus Landsbergio ir jo metodų gerbėjai šaipytųsi iš Nausėdos, šiam teks su malonia šypsena valyti batų žymes nuo prezidentūros veido, nes galios žaidimuose, regis, nebesibodima veikti išvien su tais, kurie ne taip seniai šaipėsi ir „tapšnojo“.
Savo ruožtu LRT ir Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) bendri interesai nuo pernai metų daug kam taip bado akis, kad šias dvi grupes nebūtų visai netikslu vadinti TS-LRT. Jei niekam nekliūva tie bendri interesai, tai niekam neklius ir toks pavadinimas.
Pirmas ženklas, galėjęs liudyti LRT suartėjimą su TS-LKD, buvo konservatorių-krikdemų deleguoto Liudviko Gadeikio išrinkimas LRT tarybos pirmininku 2018 m. Prieš tai tarybai pirmininkavo komunikacijos teoretikas prof. Žygintas Pečiulis, kurį būtų buvę sunku įtarti kokiomis nors sąsajomis su viena politine jėga.
Įdomu tai, kad nauja LRT vadovybė, suformuota 2018 m. pavasarį, palankiai žiūrėjo į Gadeikį kaip kandidatą tapti tarybos pirmininku. Jei atmintis neapgauna, neigiamai buvo žiūrima tik į Dalios Kutraitės kandidatūrą.
Įdomu – kodėl? Juk gan rizikinga turėti tokiame poste ne politiškai neutralesnės institucijos, kad ir prezidentūros, o politinės partijos deleguotą asmenį, kurio šeimos draugai dirba konservatorių frakcijoje Seime.
Tam, kad geriau suvoktume LRT vadovybės simpatijų šaknis, vertėtų prisiminti konservatorių-krikdemų Mykolo Majausko ir Andriaus Kubiliaus inicijuotą kreipimąsi į Konstitucinį Teismą (KT) 2018 m. sausį su prašymu išsiaiškinti, ar sudaryta laikinoji komisija tirti LRT veiklą neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.
Kadangi Seimo laikinoji komisija buvo tarsi Damoklo kardas virš LRT vadovybės (pabrėžiu – virš vadovybės, administracijos, o ne žurnalistų, nes valdymu, ūkine ir finansine veikla žurnalistai paprastai neužsiima), tai šiai buvo labai naudinga konservatorių frakcijos Seime dovana – atsakomasis Damoklo kardas virš Seimo laikinosios komisijos.
O konservatoriams-krikdemams Seime turėjo būti malonu ir smagu, kad jų deleguotas Gadeikis praėjus vos keliems mėnesiams po kreipimosi į KT tapo LRT tarybos pirmininku. Štai ir TS-LRT užuomazgos.
O toliau – įdomioji dalis, kurią pavadinčiau grynai hipotetine ir kurią tenka grįsti prielaida „kas būtų, jeigu”.
Įsivaizduokite, kas būtų, jei LRT vadovybė siektų jai palankaus KT nutarimo. Sunku net įsivaizduoti: juk KT yra visiškai objektyvi, nepriklausoma ir niekieno neveikiama institucija, tad čia negali būti nė kalbos apie faktiškumą: tik hipotetinės prielaidos ir vaizduotė.
Baisu net pagalvoti, kas būtų buvę, jei LRT tyrimų skyrius būtų pradėjęs daryti spaudimą niekad neklystančiam ir niekieno spaudimui a priori nepasiduodančiam KT pirmininkui.
Dar baisiau – stačiai neįmanoma – pagalvoti apie tokią situaciją, kad KT pirmininkas būtų 2018 m. vasarą daug kartų asmeniškai teiravęsis, kodėl jį dėl sveiku protu nesuvokiamų įtarimų persekioja LRT tyrimų skyrius, ir prašęs apie tai paklausti naujosios – tą skyrių įsteigusios – LRT vadovybės.
Vadovybė į šį galimai klaustą klausimą neatsakė ir galimai patarė geriau nesigilinti. O 2018 m. rudenį šis klausimas KT pirmininkui staiga tapo nebeaktualus ir iš mūsų pokalbių – kurių gal net ir nebuvo – apskritai pranyko.
Užtat 2019 m. gegužės 16 d. KT priėmė LRT vadovybei galimai palankų nutarimą (Nr. KT14-N6/2019), skelbiantį, kad „Seimo 2018 m. sausio 12 d. nutarimas (dėl Seimo komisijos sudarymo ir pavedimo jai atlikti LRT valdymo, finansinės ir ūkinės veiklos tyrimą – aut.) prieštarauja Konstitucijos 25 straipsniui“.
Jei įdėmiai perskaitysime Konstitucijos 25 straipsnį, tai matysime, kad jis yra apie žodžio laisvę, o ne apie valstybės teisę tirti valstybei priklausančios viešosios įstaigos valdymą ir ūkinę bei finansinę veiklą.
Tačiau Lietuvoje tik paprastam ir naiviam piliečiui gali atrodyti, kad LR Konstitucija yra apie tai, kas joje parašyta. Apie ką ji yra „iš tiesų“, sprendžia ne tas, kuris skaito, mąsto, yra pakankamai išsilavinęs ir moka lietuvių kalbą, o kolektyvinis viršininkas – KT. Pagal sovietinės realybės maksimą: „ja – načal’nik, ty – durak“.
Bet čia jau atskira tema, o tuo metu viskas įvyko taip, kaip buvo hipotetiškai naudinga KT pirmininko tikras ar tariamas paslaptis iš pradžių lyg tyrusiai, o paskui kažkodėl nebetyrusiai TS-LRT.
Konservatoriai-krikdemai 2019 m. vasarą jau visiškai nebeslėpė savo bendrų su LRT interesų. Jei pasižiūrėtume to meto Seimo posėdžių stenogramas ir balsavimų rezultatus, tai matytume, kaip šios partijos frakcija Seime stengėsi – ir sėkmingai stengėsi – užblokuoti valdančiosios daugumos siūlytas LRT įstatymo pataisas, kurias LRT vadovybė irgi stabdė kaip įmanydama.
Bet ir tai – dar ne viskas. Štai ištrauka iš to meto Vilmos Danauskienės straipsnio, kuri leidžia matyti nuostabų TS-LRT interesų vaizdelį su tam tikra socialdemokratų (tada dar bendradarbiavusių su Tėvynės sąjunga) dalyvavimo priemaiša:
„Treji 2019-ais metais vykę rinkimai visuomeninio transliuotojo – valstybės įsteigtos viešosios įstaigos „Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija“ (LRT) sąskaitą papildė daugiau nei 115 tūkst. eurų suma, rodo DELFI atlikta Vyriausiosios rinkimų komisijos (VRK) skelbiamos politinės reklamos finansinių išlaidų ataskaitų analizė.
Absoliučią šių lėšų daugumą – beveik 78 proc. nuo visos gautos sumos, sudarė dviejų politinių partijų – Gabrieliaus Landsbergio vadovaujamos Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) ir Gintauto Palucko vadovaujamos Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP) rinkimų pinigai.
Abi šios partijos šiuo metu Seime aktyviai priešinasi valdančiosios koalicijos pateiktoms LRT veiklos įstatymo pataisoms, kurios uždraustų politinės reklamos skleidimą iš mokesčių mokėtojų lėšų finansuojamam visuomeniniam transliuotojui.“
Gražus visuomeninio transliuotojo ir su juo draugystės ryšiais (gal tuos ryšius galima ir kaip nors kitaip pavadinti) susijusių politinių jėgų bendradarbiavimo pavyzdys. Nepabijokim to žodžio – idilė!
Dėl šios idilės kyla daugybė klausimų, tarp jų – ar visuomenė gali tikėtis iš šitokio savo („visuomeninio“) transliuotojo deramo objektyvumo prasidėjus 2020 m. Seimo rinkimų kampanijai?
Ar mokesčių mokėtojų pinigai, iš kurių išlaikomas visuomeninis transliuotojas ir kuriam iš valstybės biudžeto kasmet skiriamos vis didesnės lėšos, iškraipant žiniasklaidos rinką ir nepaisant ekonominio sunkmečio, tikrai naudojami pagal paskirtį, pvz. – ar visuomeniniu eteriu neprekiaujama galios žaidimuose? Ar kai kurios laidos (tekstai) netampa spaudimo ir susidorojimo įrankiais? Ar LRT taryba iš tikro nieko nepastebi, ar tik apsimeta, kad nepastebi?
Visuomenės interesas – ieškoti atsakymų į visus šiuos klausimus ir žinoti šiek tiek daugiau apie interesų grupių įsigalėjimą nei viešojoje erdvėje paprastai atskleidžiama. Nes kai piliečiai neturi visos informacijos ir jiems trukdoma pamatyti bendresnį vaizdą, interesų grupės tuo išmaniai naudojasi ir, prisiminus Rolando Pakso žodelį, „tapšnoja“ Lietuvą.