Patinka vaizdelis? Turbūt nelabai. Ir man nepatinka, bet, deja, kaip tik tokioje tikrovėje tenka gyventi ir dirbti.
Ne, tai ne blogas sapnas ir net ne Gabrieliaus Landsbergio sugalvota pasaka neapsisprendusiems rinkėjams pagąsdinti ir pritraukti. Tai tikras šių dienų įvykis, turėjęs įdomų tęsinį. Mat kitą dieną po „fotosesijos“ Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) narys „valstietis“ Dainius Gaižauskas ėmė feisbuke viešai rašinėti, kada ir su kuo buvau susitikęs.
Didžiojo brolio klonai
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 straipsnis skelbia, kad žmogui neturi būti trukdoma gauti informaciją. Valdančiosios partijos Johny Englishas, šnipinėjantis naujienų portalo redaktorių, ir šios partijos atstovas NSGK, skelbiantis viešojoje erdvėje, kada ir su kuo bendrauju, akivaizdžiai trukdo gauti informaciją ir dirbti savo darbą.
Turbūt nereikia aiškinti, kodėl?
Šitaip besielgiančiam Seimo nariui galima atleisti nebent su sąlyga, kad jis – visiškas idiotas. Turbūt šiuo atveju ir galima atleisti.
Su sąlyga. Ją atitinka ir pono Gaižausko žodžiai, neseniai pasakyti žurnalistui per NSGK posėdį: „Aš tik noriu suprasti, koks jūs asmuo, kodėl jūs tiek daug informacijos turite, kiek ji patikima (...) Iš tiesų, kadangi žinote daug valstybės paslapčių, jus, jeigu būtų norėjęs, saugumas būtų neutralizavęs.“
Seimo narys galvoja, kad žurnalistą, kuris turi daug informacijos, saugumas panorėjęs gali „neutralizuoti“? Gal grįžome į SSRS ir vyksta karas su nuosavais piliečiais? Čia viskas gerai, visiems tinka?
Ar normalu, kai, dangstantis kova už skaidrumą, nebepaisoma žmogaus teisių ir laisvių, persekiojami ir šnipinėjami žurnalistai? Kai žlugdoma daugiapartinė politinė santvarka, nes visos partijos kryptingai diskredituojamos? Kai verslui grasinama kone Rusijos revoliucijos šūkiais? Kai negalvojama apie Lietuvai daug kainuosiančias bylas Strasbūro teisme?
Tai, kaip ant Sąjūdžio 30-metį švenčiančios laisvos Lietuvos likučių kuriama policinė valstybė, peržengia visas toleruotinas ribas.
Jei dar kam nors įdomu, gyvename nebe teisinėje valstybėje, o kažkokioje „nebevalstybėje“, kaip rašo Raimundas Lopata. Panašu, kad už skaidrumą neskaidriai kovojantiems politikams ir tarnyboms teisė ir teisingumas – kaip Vytauto Greičiaus krepšinis Tomui Dapkui: „p...bat“.
Graudu ir juokinga stebėti, kaip su teisingumo vėliava demaskuojami oligarchai, partijos ir politikai, tuo pat metu pažeidžiant pagrindinio šalies įstatymo reikalavimus. Apie tai, kad jie dabartiniame skandale aiškiai pažeidžiami, kalba geriausi konstitucinės teisės žinovai.
Gyvename suklastotų arba beletristinių pažymų, slaptos informacijos nutekinimo, neteisėtų valdžios veiksmų, nekontroliuojamo specialiųjų priemonių taikymo, selektyvaus „teisingumo“ ir Konstitucijos pažeidėjų rojuje. Kaip mes iki jo nusiritome? Ką kaltinti? Valdančiuosius? Specialiąsias tarnybas?
Daugelis tų, kurie prie šitokios valstybės kūrimo pastaruoju metu prisideda, tėra ankstesnių jos kūrėjų politikos klonai. Jie eina senokai pramintu, gerais norais grįstu keliu. Matome, kur tas kelias veda. Bet įdomu ir tai, kas ir kaip šitiek metų jį grindė.
Juk tai, kas dabar atskleidžiama apie valstybės užvaldymą ir korupciją, pasirodo, stebima ir žinoma jau mažiausiai dešimtmetį. O pastaruosius devynerius metus (didžiąją tų visų neskaidrių procesų stebėjimo laiko dalį) besikuriančios policinės valstybės vadovė buvo Dalia Grybauskaitė.
Likimo ironija: neskaidrumo šešėlis, kurį meta Valstybės saugumo departamento (VSD) ir NSGK informacija, krenta ne tik ant daugiausiai linksniuojamų „oligarchų“ ir politikų, bet ir prezidentės Grybauskaitės, kuri beveik visą tyrimo aprėpiamą laiką vadovavo valstybei ir, turėdama daugiausiai informacijos, bendradarbiavo su tais pačiais, kaip ir „oligarchai“, skandalo veikėjais.
Iki Grybauskaitės valstybės vadovas buvo laikomas moraliniu autoritetu. Greičiausiai ne be Prezidentūros iniciatyvos paviešinta spec. tarnybų medžiaga iškasė dabartinei valstybės vadovei duobę, kurioje apie prezidentui ankstesniais laikais keltą moralinio autoriteto kartelę ji gali nebesvajoti. Valdymas pletkais, intrigomis ir pažymomis atsirūgo.
Visą šią pletkų karuselę (kas, su kuo, kam, kur, kada, kodėl), sunkiu vėzdu talžančią teisinės valstybės ir daugiapartinės sistemos Lietuvoje pamatus, prieš devynerius metus įsuko tada dar ne vėzdu, o mažais moteriškais kumštukais mojusi dabartinė prezidentė ir jos aplinka, nusprendusi, kad žmonės rūšiuotini ir teistini pagal tai, su kuo susitinka ir geria kavą. Būtent šioje Prezidentūroje pletkai tapo rytinių pasitarimų darbotvarkės dalimi.
Didysis Brolis Lietuvoje gimė iš paskalų ir intrigų, apsigyvenusių gražaus vardo aikštėje. Dabartiniai „nebevalstybės“ kūrėjai – tai tik jo(s) vykdytos vidaus politikos klonai.
Didžiojo Brolio minjonai
„Turiu paprastą klausimą Vladimirui Laučiui, Edmundui Jakilaičiui ir Andriui Tapinui: KODĖL reikia imti interviu iš V. Uspaskicho?“ – savo ir trijų įvardytų žmonių feisbuko paskyrose neseniai parašė Prezidentūros mėgstamas politologas Tomas Janeliūnas.
Pirmiausia – dėl žodžio „reikia“. Nei iš interviu ėmusio žurnalisto Gyčio Pankūno, nei, leidžiu sau spėti, Jakilaičio ir Tapino niekas nereikalavo interviu su Viktoru Uspaskichu. Todėl žodis „reikia“ čia panašus į „kodėl Janeliūnui reikia turėti klausimų?“
Niekas neėmė interviu dėl „reikia“, kaip kad vaidenasi pasipiktinusiam politologui. Klausiantieji turi konstitucinę teisę klausti ir atlikti savo darbą, o jų skaitytojai bei žiūrovai – gauti informaciją ir susidaryti nuosavą nuomonę. Todėl neaišku, kas užkliuvo Janeliūnui ir paskatino klausti apie „reikia“.
Politiko darbas – kalbėti, žurnalisto – kalbinti. Kur problema?
Būtent Janeliūno priekaištingas klausimas yra problema. Ir ne jo asmeninė, kas būtų pusė velnio, o Lietuvos. Lietuvos, kuri, išsivadavusi iš ją okupavusių politinių cenzorių, dabar intelektualiai okupuoja ir cenzūruoja pati save. Lietuvos, kurioje vis labiau įsisiaučia „juodųjų sąrašų“ vajus.
Šitų negalima kalbinti, su tais negalima susitikti, anų negalima pažinoti ar net minėti, ir juodos kavos puodelis su jais – juoda dėmė biografijoje. Ir su pačiu savimi reikia būti atsargesniam, kaip George`o Orwello 1984-uosiuose.
Nes, neduok, Dieve, į galvą šaus ne Didžiojo Brolio mintis ir ne Daukanto aikštės politologo nuomonė.
Janeliūno klausimas apie interviu su Uspaskichu – tipinis mąstymo „juodaisiais sąrašais“ pavyzdys. Vienus galima kalbinti, kitų – ne.
Yra tie, kurie „žino“, ką galima kalbinti, ir tie, kurie „nežino“, nes neatsiklausė tų, kurie sprendžia. Kalbinti vienus pašnekovus – politiškai korektiška, kitus – politiškai nekorektiška.
Kodėl būtent dabar buvo aktualus interviu su Uspaskichu? Todėl, kad pastaroji „Vilmorus“ apklausa parodė jo partijos šuolį. Ar tai – ne pagrindas pasikalbinti partijos lyderį? Ar tai – pagrindas užsipulti kalbinančiuosius?
Labai panašaus kabinėjimosi pagrindu Zenono Vaigausko vadovaujama Vyriausioji rinkimų komisija (VRK) prieš porą metų ėmė persekioti žurnalistus už straipsnį apie Saulių Skvernelį. Straipsnis irgi buvo paskelbtas po to, kai „Vilmorus“ pranešė apie „valstiečių“ reitingų šuolį.\
Kai kuriems VRK nariams tai pasirodė esanti „paslėpta politinė reklama“, ir to vaidenimosi pakako, kad žiniasklaidos priemonė būtų terorizuojama.
Tiesa, vėliau VRK nariai patys nubalsavo prieš savo iškeltus liguistus įtarimus, tik vienai komisijos narei balsavus už beprotystę ir vienai susilaikius (čia tas atvejis, kai susilaikymas nėra dorybė).
Problema – ta pati, kaip ir Janeliūno „kam reikėjo interviu“ atveju: jei kalbinate ar rašote neužsipuldamas pašnekovo, kuriuo pasirenkate elitinių (prezidentinių) vertintojų nemėgstamą objektą, tai atsiduriate nemalonėje.
Taip veikia mūsų pusiau prezidentinė pusiau demokratija, kurios prezidentinė pusė – didelė, savimi patenkinta, o demokratinė – maža, sulysusi ir baikšti.
Problema – išankstinė nuostata, kad rinkėjas – per kvailas ir nesugebės savarankiškai atsirinkti, kas žurnalisto pokalbyje su Uspaskichu verta dėmesio, o kas tėra šio politiko demagogija ir akių dūmimas. Kad rinkėjas, perskaitęs ar išklausęs įžūlios demagogijos dozę, ne pasipiktins, o būtinai susileis iš laimės.
Problema – politiškai korektiška išankstinė nuostata, kad, tarkime, prezidentę galima ir reikia kalbinti visada (pageidautina – iš anksto suderinus klausimus ir atsakymus), o štai Uspaskicho kalbinimas ar straipsnis apie Skvernelį, kai šokteli jų vadovaujamų partijų reitingai ir norima išsiaiškinti to šuolio priežastis arba galimas pasekmes, – ne, ką jūs!
Nereikia ir net negalima. Negražu.
Pabaigai – dvi britų politikos filosofo Michaelo Oakeshotto citatos, kurios paaiškina, kuo interviu su Uspaskichu gali būti naudingas demokratijai (tokiai, kurioje pasitikima piliečių sveiku protu ir skoniu) ir kuo minėtos išankstinės nuostatos – pavojingos.
Pirma: „Mes esame dėkingi tam, kas negražu, nes tai atgraso“.
Antra: „Mes toleruojame monomaniakus, esame prie jų net pripratę; tačiau kodėl turėtume būti jų valdomi?“