Lietuvos kelias istorijoje – tai nuolatinis siekis pritapti prie Europos, kaip yra pastebėjęs prof. Edvardas Gudavičius. Siekis prisišlieti ir integruotis, kuriant savitas struktūras. Tokia situacija leido žvelgti į istorinius procesus prasmingai. Atrodo, kad šiomis dienomis mūsų siekis pasiekė išsipildymą ir mes galime džiaugtis būdami Europoje, džiaugtis saugumu ir ekonominiu augimu.
Galima pasidžiaugti, kad Europa dar niekada nebuvo tokia politiškai vieninga. Jeigu žvelgtume į ankstesnių šimtmečių patirtis – tarpusavio karai, politinis spaudimas ir priešiškumo bei keršto siekis valdė Europos monarchų galvas. Taip, jie kartais sugebėdavo susivienyti, tačiau tai dažniausiai nebūdavo ilgalaikės taikos ir ten, kur veikdavo skirtingi interesai, prasidėdavo konfliktai. Ieškoti vieningos Europos turime labai senuose laikuose. Kai dar Romos imperija buvo vieninga, kuomet buvo politinis centras.
Jeigu skaitytume Romos istoriją – tai būtų nuolatinių karų istorija, kurioje iš pradžių reikėjo įsitvirtinti savo regione, paskui Apeninų pusiasalyje, kol galiausiai Viduržemio jūra buvo paversta vidiniu Romos imperijos ežeru, ne skiriančiu, bet jungiančiu skirtingas provincijas. Tokia pasaulio struktūra turėjo prielaidą išlikti tvari. Kadangi buvo nueita gilesnės konsolidacijos keliu.
Romos imperija tokia virto iš mažo kaimelio Lacijaus regione. Jeigu skaitytume Romos istoriją – tai būtų nuolatinių karų istorija, kurioje iš pradžių reikėjo įsitvirtinti savo regione, paskui Apeninų pusiasalyje, kol galiausiai Viduržemio jūra buvo paversta vidiniu Romos imperijos ežeru, ne skiriančiu, bet jungiančiu skirtingas provincijas. Tokia pasaulio struktūra turėjo prielaidą išlikti tvari. Kadangi buvo nueita gilesnės konsolidacijos keliu.
Respublika tokiu atveju kaip santvarka pasirodė netvari ir reikėjo kurti imperiją. Tačiau pirmieji imperijos gyvavimo amžiai vis dar žaidė Respublikos institutais. Imperatorius apsimetinėjo, kad jis tėra pirmasis tarp Respublikos pareigūnų, užimdamas Respublikos pareigybes. Ne mažiau svarbu, kad pirmaisiais amžiais buvo tęsiama ir nuolatinė užkariavimo politika. Buvo vykdomos karinės kampanijos, buvo bandoma plėsti imperiją, kol galiausiai imperatorius Adrianas nepasakė – užteks.
Roma pasikeitė. Buvo pereita prie kitokio gyvenimo, prie kitokių politinių tradicijų. Nustota veržtis į nežinomas barbarų žemes, o buvo padarytas naujas pasirinkimas – reikia tiesiog ginti savąsias sienas. Karas nustojo būti pagrindine Romos gyvenimo ašimi. Tai tapo pasienio reikalu, tuo tarpu Romoje prasidėjo vadinamasis Antoninų aukso amžius, kuris reiškė, kad gyvenimas pradeda esmingai keistis. Tai kultūros proveržio laikas, kuomet net filosofas Markas Aurelijus sugebėjo pabūti imperatoriumi. Ir žvelgiant į praeitį, atrodo, kad niekas negalėjo sutrukdyti Amžinojo miesto klestėjimui. Roma galėjo džiaugtis būdama pasaulio galva.
Išorinis spindesys pridengė ne tik besikeičiančios valstybės strategijos grimasas, bet taip pat ir tai, kad trūkinėjo vidinės romėnų nuostatos. Jos keitėsi labai intensyviai, kadangi keitėsi pats gyvenimo būdas. Tradicinis romėnų dorybių rinkinys, vadintas žodžiu Virtus, po truputį nebeteko prasmės. Būti atsakingam už savo valstybę, atsakingam už šeimą ir savuosius namus, būti visada pasirengusiam juos ginti – visa tai tapo nebeaktualu.
Tačiau išorinis spindesys pridengė ne tik besikeičiančios valstybės strategijos grimasas, bet taip pat ir tai, kad trūkinėjo vidinės romėnų nuostatos. Jos keitėsi labai intensyviai, kadangi keitėsi pats gyvenimo būdas. Tradicinis romėnų dorybių rinkinys, vadintas žodžiu Virtus, po truputį nebeteko prasmės. Būti atsakingam už savo valstybę, atsakingam už šeimą ir savuosius namus, būti visada pasirengusiam juos ginti – visa tai tapo nebeaktualu. Ir šalia Respublikos erozijos prasidėjo papročių erozija. Karas romėnui nustojo būti prievole, todėl reikėjo ieškoti naujų visuomenės sugyvenimo pagrindų.
Tai paveikė daugybę sferų. Pirmiausia kariuomenę. Joje vis mažiau buvo romėnų, vis daugiau buvo svetimųjų. Ir nors sienos buvo kurį laiką išlaikytos, tačiau Romos imperija pradėjo trauktis. Buvo siekiama įsitvirtinti imperijos pakraščiuose. Dabar pasivažinėjant po imperijos pasienį, galima pamatyti išlikusius teatrų, pirčių, gyvenviečių fragmentus. Roma siekė įsikurti pasienyje ir jį išlaikyti, tačiau nustojusi plėstis, nustojusi kariuomenę formuoti iš romėnų, ji to jau nebegalėjo atlikti. Barbarai pradėjo skverbtis į imperijos vidų.
Ne mažiau svarbu yra ir tai, kad pati Roma nustojo būti romėniška. Į ją traukė ne tik imperijos pakraščių gyventojai, tačiau taip pat ir barbarai, kuriuos romėnai po truputį pradėjo įsileisti. Kas nutiko amžinajam miestui? Iš pradžių iš jo pabėgo imperatorius, pasistatęs Konstantinopolyje sau naują imperijos valdymui skirtą sostinę, paskui pabėgo ir senatas, rezidavimui pasirinkęs kitą Italijos miestą. Roma po truputį virto politine provincija. Nors ji ir išlaikė dar simbolinę reikšmę, nors imperija vis dar asocijavosi su Roma, tačiau tai tebuvo išorė. Kol galiausiai ketvirtojo amžiaus pabaigoje Romos imperija buvo padalyta į dvi dalis.
Taika gali būti labai apgaulinga. Taikos laikotarpiu vyksta visuomenės pokyčiai, ji nustoja konsoliduotis, todėl taikos laikotarpis gali atrodyti apgaulingai. Visada reikia ruoštis, kad barbarų ordos gali pasirodyti. Dar blogiau, kuomet barbarų ordos jau valstybės viduje. Tai iššūkis. Kaip su juo dorotis, mes turime galvoti nuolat, kad eilinį kartą neprarastume savo valstybingumo, o gal ir bendrai – civilizacijos.
Penktasis amžius, paskutinis amžius, kuomet Vakarų Europoje egzistavo Romos imperija, atrodė klaikiai. Barbarai plėšė pačią Romą, barbarai žygiavo skersai ir išilgai imperijos, kurdami jos teritorijose savuosius politinius darinius. Prasidėjusi dezintegracija rodė, kad praradę savo tapatumą, savo dorybių rinkinį, romėnai nebesugeba niekuo pasipriešinti imperiją užplūdusioms ordoms. Ir Roma puolė. Iš didžiulio miesto ji staiga virto civilizuoto pasaulio provincija.
Kodėl tai verta prisiminti? Galime naudotis istorinėmis analogijomis: kuomet nustoja funkcionuoti valia gintis, valia kariauti, valstybės ar net civilizacijos gali žlugti. Taip nutiko Abiejų Tautų Respublikai, kuri po vadinamojo aukso amžiaus buvo suvalgyta savo kaimynių. Taip nutiko Baltijos valstybėms, kurios neparodė noro priešintis 1940 metais ir buvo okupuotos sovietų (nepaisant viso pasiruošimo). Todėl taika gali būti labai apgaulinga. Taikos laikotarpiu vyksta visuomenės pokyčiai, ji nustoja konsoliduotis, todėl taikos laikotarpis gali atrodyti apgaulingai. Visada reikia ruoštis, kad barbarų ordos gali pasirodyti. Dar blogiau, kuomet barbarų ordos jau valstybės viduje. Tai iššūkis. Kaip su juo dorotis, mes turime galvoti nuolat, kad eilinį kartą neprarastume savo valstybingumo, o gal ir bendrai – civilizacijos.
