Dalis jau papirkta ir užvaldyta. Kariuomenės vadas – NKVD agentas, patvarkęs, kad kareiviai tą vasarą būtų vienur, karininkai – kitur, o ginklai – dar nepasiekiamose vietose. Pratybose... Didžiavosi (tuo vėliau atsiminimuose) atlikęs savo agentūrinį darbą, išgelbėjęs Lietuvą nuo pražūtingo karo. Eiliniai pasienio karininkai ir kai kurie emisarai iš Kauno jau tarnavo priešui. Atkišo lietuviškus (?) ginklus ir nepraleido valstybės prezidento per sieną į Vokietiją. Jį išgelbėjo pasienio leitenantas, ištikimas priesaikai ir Prezidentui, pervedęs šį per Liepuoną slapčiomis į užsienį.
Beje, ar tyrė kas nors, kodėl Hitlerio gestapas neperdavė priešo Antano Smetonos savo sąjungininkui Stalinui?
Beje, ar tyrė kas nors, kodėl Hitlerio gestapas neperdavė priešo Antano Smetonos savo sąjungininkui Stalinui?
Istorikai vis dar tyrinėja Antrojo pasaulinio karo istoriją neatskleidę štabų dokumentų.
Tad vis dėlto Vyriausybė tą naktį dar buvo! Jai palikta ligi trečios valandos popietės. Priėmė Viačeslavo Molotovo ultimatumą panaikinti Lietuvos valstybę de facto, geruoju užleidžiant visą teritoriją, kiek bus pareikalauta. Sutikti nuleidus šautuvėlius. Ir sudaryti naują Vyriausybę, nes prezidento nebėra (serga), o premjeras atsistatydinęs.
Tad išsirenka naują premjerą (ultimatumo reikalavimas), juo tapsiąs iš Berlyno parskrendantis generolas Stasys Raštikis. Ir kaip prietrankos informuoja bosus. Žiūrėkit, vykdom.
Galėjo lukterti, posėdžiauti. Juk jau yra reikalauta nauja vyriausybė, gal net užsienio reikalų ministras Juozas Urbšys, pataręs viską priimti – tai būsianti nauja diplomatinė sutartis, valstybingumo patvirtinimas, – jau bemaž pasiekė Kauną?!
Valandų istorija.
Žinoma, bosai Kremliuje liepė užsičiaupti – jūsų vargo vyriausybė būsianti sudaryta sovietų atstovybėje Kaune, ir tokia, kokios mums reiks! Čia citata, beje.
Žinoma, bosai Kremliuje liepė užsičiaupti – jūsų vargo vyriausybė būsianti sudaryta sovietų atstovybėje Kaune, ir tokia, kokios mums reiks!
Čia citata, beje.
Nežinome citatų, kuriomis buvo – arba būtų buvę – sutikti Lietuvos diplomatiniai protestai dėl svetimos kariuomenės įsiveržimo per sieną prie Utos, ne pagal ultimatumą. Per sieną ir po mūsų karininko Aleksandro Barausko nužudymo. Tam laiko dar buvo.
Sako, net rašyta protestas, bet neišdrįsta siųsti. Istorikai tikrina.
O dabar įsivaizduokim pasakų namelį.
Vyriausybė jau turi išsirinktąjį premjerą Stasį Raštikį; kapituliavęs kariuomenės vadas (iš NKVD) pakeistas, ir S. Raštikis – savo poste. Parskridęs. Jis ateina pasitikti – kaip valstybės ir kariuomenės vadas – įžengiančios Raudonosios Armijos.
Ir stovi vienas, nedidelis, bet su visomis Lietuvos vadovo regalijomis, apnuogintu kalaviju. Ir sako: aš nesutinku. Dar turime kalbėtis.
Lengviausia užmušti tą Raštikį iškart Vilniaus plente. Vperiod!
Bet ne visai lengviau. Kaune dar užkalinėja lagaminus Vakarų ambasadų žmonės.
Tikriausiai dar ir tie raudonsiūliai skambintų bent į Maskvą draugui Stalinui.
Štai šioj vietoj ir turime neatverstą anuomet Lietuvos istorijos puslapį.
Kitas galėjo atvirsti truputėlį kitaip. Visur stovi Lietuvos žmogus ir sako: taip arba ne. Ir laikrodukas tiksi.
Stasys Raštikis vienas Vilniaus plente, kol gyvas, laukia Raudonosios Armijos ir Lietuvos likimo. Pafantazuokit, istorikai.
Ir Stasys Raštikis vienas Vilniaus plente, kol gyvas, laukia Raudonosios Armijos ir Lietuvos likimo.
Pafantazuokit, istorikai.
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.
