Kartu su žmonėmis ir verslu atlaikėme ketverius krizių metus, dirbome iš peties ir daug pavyko nuveikti. Patyrėme pandemiją, neapibrėžtumo ekonomiką, žiaurią infliaciją, Rusijos karo sukeltas geopolitines ir ekonomines problemas, energetikos kainų šokus. Kalbant ironiškai, šie ketveri metai valdžioje buvo dovana, kuri nenustojo dovanoti.
Neturėjome jokių pavyzdžių, kaip su tokiomis krizėmis tvarkytis, neturėjome laiko mokytis – sprendimus priiminėjome iš karto ir patys išradinėjome gelbėjimosi formules. Ir turime rezultatą:
Per pandemiją suteikėme galimybę žmonėms ir verslui laisviau gyventi su galimybių pasu.
Nepaisant krizių – pavyko išlaikyti augimo tempą, dviženkliais skaičiais augančius žmonių atlyginimus ir naujus pasiekimus naujose pramonės srityse: nuo biotechnologijų iki gynybos.
Su kūrybingais žmonėmis ir darbščiu Lietuvos verslu sukūrėme daugiau kaip 10 tūkst. naujų darbo vietų, Lietuva kilo visuose tarptautiniuose reitinguose, o dar praėjusią savaitę paskelbtas „Startup Blink“ reitingas skelbia, jog esame 16 pasaulyje tarp geriausių šalių startuolių veiklai, aplenkę tokias stiprias ekonomikas, kaip Airijos.
Mūsų sostinė Vilnius – turtingiausias regionas Baltijos šalyse, o jauni žmonės – vieni laimingiausių pasaulyje.
Buvome greiti ir veržlūs, o taip pat atviri žmonėms, kurie bėgo iš karo zonų ar nuo autoritarinių režimų persekiojimo.
Tempiame Putiną ten, kur jam ir priklauso – į Hagos tribunolą.
Tai buvo mums patiems nepaprastai įkvepiantis darbas, nes, kai pačius rimčiausius sunkumus tu gali įveikti ne užgniauždamas savo įsitikinimus ir vertybes, o priešingai – jų vedamas, tuomet net sunkiausi sprendimai kelia ne nuovargį, o ryžtą eiti dar toliau. Ir to judėjimo kryptis mums labai aiški.
Ir mes dar turime nebaigtų reikalų.
Pirmas mūsų darbas – šią savaitę vyksiantys Europos Parlamento rinkimai.
Mes labai aiškiai žinome, kas esame. Ir taip pat žinome, kas tikrai nebūsime. Nebūsime Lietuvos gėda, dėl kurios balsavimų ir vertybinių paklydimų tektų ne tik raudonuoti, bet ir patekti į juoduosius Europos Sąjungos scenarijus. Nebūsime iš Lietuvos išvežti pailsėti politikai, kurie ten palydi vakarop besileidžiančią saulę. Nebūsime veidmainiai ir prisitaikėliai, ieškosime darbo ne ten, kur lengviausia, o kur svarbiausia Lietuvai. Ir labai daug dirbsime. Tik taip elgėmės ir dirbdami Lietuvoje koalicinėje Vyriausybėje.
Mūsų pradėtas darbas turi būti tęsiamas. Nes būtent dabar, po šitų ketverių metų sunkiausių išbandymų, atėjo lūžio momentas, kai sprendžiasi ir Europos, ir mūsų šalies likimas.
Mūsų viešojoje erdvėje mėgstami linksniuoti reitingai eilinį kartą visus suklaidino. Ne veltui sakoma, kad geriausia rinkėjų apklausa yra rinkimai. Ir nors Prezidento rinkimai yra gana toli nuo partijų rezultatų, bet vieno reiškinio negalime apeiti – tamsos, Putino politinės dvasios ir grįžtančios „maršistinės“ bei revanšistinės agresijos.
Šie judėjimai grįžta sustiprėję, radę naujus pavadinimus, pavardes ir formas. Ir kas labiausiai liūdina, grįžta slapta palaikomi ciniškų tradicinių, neva vakarietiškų partijų politikų. Kodėl? Nes tie politikai nenori dirbti svarbiose pareigose, jie kratosi atsakingų postų ir būsimų sunkių darbų.
Nes tie politikai, kurių programose prirašyta daug gražių žodžių apie žmogaus teises, Seime mums ciniškai ir visai atvirai atkirto: tai mums bus svarbu tada, jei ar kai būsime valdžioje. Aš netikiu, kad jiems tai kada nors bus svarbu. Nes arba tau tai yra svarbu dabar, arba nėra. Visai kitais atvejais tu tiesiog tuščiai kartoji svetimus žodžius, kurie tau asmeniškai nieko nereiškia.
Bet tai reiškia mums, labai daug.
Laivės partiją šiame lūžio taške aš matau kaip priešnuodį ateinančiai tamsai, priešnuodį cinizmui ir populizmui. Nes mes kitokie. Mes nepaisydami nieko kovojome už žmogaus teisių darbotvarkę, neleidome užsimiršti niekam – nei draugams, nei priešininkams. Kovėmės dėl racionalaus požiūrio į mokesčius, bandėme įnešti sveiko proto į karingus partnerių naratyvus dėl Lietuvos gynybos.
Čia pasiekėme svarbių pergalių. Užuot skatinę karo grėsmę, ėmėmės konkrečių darbų ir padėjome pagrindus gynybos pramonei. Suformavome tokį krašto apsaugos stiprinimo paketą, kuris mažiausiai apmokestintų gyventojus ir kartu netaptų nepakeliama našta verslui. Nepraleidome beprotiškai sumodeliuoto nekilnojamojo turto mokesčio pirmam būstui. Ir visada be kompromisų stovėjome žmogaus teisių pusėje.
Tačiau kova nebaigta.
Mes turime būti ir Europos Parlamente, ir Lietuvos Seime, nes yra darbų, kurių niekas kitas už mus nepadarys. Nes kitiems jie nėra ir nebus prioritetas. Nes kovoti už tai nepopuliaru. Nes būtent mums tai svarbiausia ir mes nedarysime kompromisų su sąžine. Nei tokių, kaip mūsų koalicijos partneriai, nei tokių, kaip dabartiniai reitingų lyderiai.
Be mūsų pastangų žmonės tiesiog liks be šių svarbių sprendimų. Ir aš manau, kad tokia Lietuva būtų kitokia – mažiau teisinga ir mažiau laisva, apipinta draudimų ir smurto politikos.
Todėl Laisvės partija yra aktuali dabar ir čia. Ir čia kiekvienas pradedame nuo savęs. Taip pat ir aš. Esu partijos pirmininkė, nebėgu nei į Europos Parlamentą, nei į Komisiją, esu pasiruošusi vesti Laisvės partiją į Seimo rinkimus. Ir net tvenkiantis debesims Lietuva turi kitokį pasirinkimą. Pasirinkimą, grįstą atvirumu, pagarba žmogui, veržlumu, optimizmu ir šviesa.
Nes turime už ką kovoti.
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.