Eugenijus Sabutis. Duobėtų kelių ir griūvančių tiltų metas – ar bus padarytos išvados?

Metai nauji, o problemos dėl nepakankamo finansavimo ir prastėjančios kelių būklės – senos, nejudinamos ir net gilinamos. Tokios išvados peršasi po Vyriausybės pateikto projekto, kuriuo numatomi kelių infrastruktūrai skiriami pinigai tiek šiems, tiek tolimesniems metams. Deja, bet finansavimas lieka skurdus ir analogiškas 2022 metų biudžetui. Tačiau labiausiai nerimą kelia net ne tai, kad skiriamų lėšų suma mūsų keliams tvarkyti išlieka lygiai tokia pati kaip ir praėjusiais metais, o dar niūresnės tendencijos, kurios atsispindi prieš mažiau nei savaitę parengtame Kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo (KPPP) lėšų naudojimo projekte, kurį per ateinantį laikotarpį dar turės patvirtinti dešiniųjų valdžia.

Projektas numato, kad Lietuvos keliams šiais metais skiriama tik apie 540 mln. eurų. Nors ekspertai, kelininkai ir savivaldybes vienijančios asociacijos vadovai dar pernai bandė įspėti, kad biudžete esama suma yra akivaizdžiai per maža ir leis tik minimaliai palaikyti esamo kelių tinklo būklę, tačiau Vyriausybė argumentuotų skaičiavimų nebuvo linkusi klausytis tada, juolab tokių perspėjimų greičiausiai nenorės girdėti nei dabar, nei artimiausioje ateityje, nes finansavimo kryptys ir KPPP projekto eilutėse įrašyti skaičiai tą tik įrodo. Per ateinančius dvejus metus Susisiekimo ministerija numatė, kad keliams skiriama suma turi sumušti visus antirekordus ir būti dar mažesnė nei praėjusių ir šių metų – 2024 ir 2025 metų laikotarpiui finansavimas mažės dar 40 mln. eurų.

Akivaizdu, kad valdančiųjų sprendimu kelių sektorius ir toliau bus stekenamas. Kodėl tas daroma ir kas lemia tokius sunkiai suvokiamus žingsnius – sunku pasakyti. Dar keisčiau šioje situacijoje atrodo ir paties susisiekimo ministro prieš kurį laiką išsakyti teiginiai, jog finansavimas keliams yra nepakankamas ir, jei mes jo vidutinėje perspektyvoje nepadidinsime, situacijos dėl kelių būklės nepakeisime. Matyt, ir vėl atsimušame į paradoksalią situaciją, kai viena šnekama, o Vyriausybės kabinetuose veiksmai planuojami visai į priešingą pusę.

Jau ne kartą buvo rašoma ir akcentuojama, kad Lietuvos kelių tinklo būklė prastėja sulig kiekvienais metais, todėl šiame tekste išsiplėsti ir kartotis tikrai nesinori. Užtenka prisiminti tik svarbiausius skaičius, kurie, manau, puikiai iliustruoja praktiškai kritinę situaciją šiame sektoriuje: beveik 40 proc. asfaltuotų valstybinės reikšmės kelių nebeatitinka jokių keliamų kriterijų; itin blogos būklės tiltų ir viadukų priskaičiuojama net 73; vietiniai keliai vis dar neleidžia užtikrinti kokybiškos kelionės tarp miestų ir miestelių, nes du trečdaliai šių kelių vis dar tebėra neasfaltuoti. Kalbame apie 40 tūkst. kilometrų žvyrkelių mūsų šalyje, kuriais kiekvieną dieną į savo darbo vietas, mokyklas ar sveikatos įstaigas važiuoja regionuose gyvenantys žmonės.

Aiškiai matyti, kad neskiriant reikiamų lėšų atokiau įsikūrusių gyventojų problemos ir toliau bus stumiamos į šalį – kaip ir pati žvyrkelių asfaltavimo programa. Jokių teigiamų ženklų nematyti, kai kalba pakrypsta apie asfaltuotus kelių ruožus. Dėl nepakankamo finansavimo dauguma mūsų šalies kelių nesulaukė net būtinojo remonto, dėl to jie tik dar labiau nusidėvėjo. Kelio dangos defektai tik progresavo ir tapo matomi net plika akimi. Reikėtų garsiai įvardyti, kad Lietuvos kelių infrastruktūra serga, o jos negydant pasekmės gali būti kur kas liūdnesnės ir pareikalauti vis brangesnių procedūrų ir priemonių. Problemų atidėjimas į ateitį nieko neduos. Tą reikėtų suprasti ir galutinai neužleisti jau ir taip nustekento sektoriaus, nes priežiūra ir tvarkymas pareikalaus vis daugiau pinigų. Juolab, metinė infliacija niekur nedingsta – ji vis dar siekia 20 proc.

Šį teiginį labai gerai atspindi atlikti tyrimai dėl augančio finansinio poreikio kelių plėtrai. Jeigu 2015 m. už 1 mln. eurų buvo galima nutiesti 3,26 km. kelio ruožą, tai šiandien kelio ruožas sutrumpėjęs daugiau kaip 30 proc. ir siekia vos 2,34 km. Prognozės nieko gero nežada – kelių statyba brangsta, o tam, kad situacija bent jau stabilizuotųsi, reikalingos didesnės lėšos. Statistiniuose duomenyse pateikti skaičiai indikuoja ne tik didelį kainų šuolį vykdant paprastus kelių tiesimo darbus, bet ir plėtojant kitą svarbią sritį – strateginius susisiekimo projektus. Laiku nespėjus pabaigti šių projektų, jų statybos ir tiesimo sąmata augs kaip ant mielių. Nedidinat finansavimo ir norint išlaikyti prisiimtus įsipareigojimus dėl didžiųjų kelių infrastruktūros projektų, kad jie nesustotų ir toliau būtų plečiami, reikės peržiūrėti mažėjantį KPPP biudžetą – dėl ko greičiausiai kentės savivaldybių keliai. Deramų pinigų gyvybiškai svarbiems remontams nesulauktų ir apverktinos būklės tiltai ar viadukai. Nuolatinės finansavimo stokos padarinius matome dabar, kai Kėdainiuose įgriuvo dalis tilto. Ir tik per laimingą atsitiktinumą buvo išvengta didesnių padarinių.

Šioje vietoje galima liūdnai pajuokauti, kad Kėdainiuose įgriuvęs tiltas tampa simboliu ir savotišku ateities pranašu tiems likusiems blogos būklės tiltams ar viadukams, kurių, kaip minėta anksčiau, Lietuvoje turime net 73. Jų likimas, deja, gali būti panašus ir, jeigu Susisiekimo ministerija lygiai taip pat, t. y. aplaidžiai, žiūrės į kelių infrastruktūros klausimą, galime sulaukti kur kas liūdnesnių padarinių.

Tikiu, kad šioje istorijoje dar sulauksime ne vieno pasisakymo, nelaimės priežasčių tyrimų, atskirų nelaimės versijų, įvairiausio plauko techninių analizių ar net bandymų nusikratyti tiesioginių atsakomybių dėl avarinės būklės tilto griūties. Tačiau šio įvykio kontekste kaip niekada anksčiau būtina pabrėžti tik vieną ir, mano įsitikinimu, svarbiausią aspektą – finansavimo trūkumą. Jeigu apie tai nebus garsiai ir aiškiai pasakyta, visi tyrimai ir pasisakymai bus tik tuščios kalbos.

Nelaimė Kėdainiuose yra pasekmė to, ką matome pastaruosius metus tiek susisiekimo politikos formavime, tiek pačios Vyriausybės, kuri sistemingai ir atsainiai formavo ir vis dar tebeformuoja nepakankamą biudžetą kelių būklės gerinimui, darbo broke.

Ir toks valdančiųjų požiūris tikrai verčia susimąstyti, ypač žinant, kokią pridėtinę vertę sukuria transporto infrastruktūra ir kaip šis sektorius reikšmingai prisideda prie šalies bendrojo vidaus produkto kūrimo. Jis kuria ne tik ekonominę, bet ir socialinę naudą, tačiau grąža šiam sektoriui vis dar yra nepamatuotai maža.

Lieka tikėtis, kad atvejis Kėdainiuose bent kiek įneš sveiko proto ir Vyriausybė su susiekimo ministru priešakyje pagaliau išdrįs koreguoti savo pačių pateiktą KPPP lėšų naudojimo projektą ir žymiai padidins lėšas byrančiam kelių tinklui remontuoti. Valdantieji turėtų suprasti, jog jis nebeatitinka nei eismo saugumo reikalavimų, nei pačios visuomenės lūkesčių turėti patogius, kokybiškus ir saugius kelius. Tokie lūkesčiai yra visiškai pagrįsti ir neturėtų būti kvestionuojami, nes už naudojimąsi keliais susimoka ta pati visuomenė, pirkdama degalus ir į biudžetą sunešdama daugiau kaip milijardą eurų pajamų, gautų už kuro akcizą. Deja, bet keliams skiriama dalis, švelniai tariant, yra nepakankama ir siekia mažiau nei pusę surenkamo akcizo. Gyventojų sumokami kelių mokesčiai vis dar tebekeliauja visai kitoms sritims, todėl situacija turėtų iš esmės keistis, o pats valstybės biudžeto perskirstymas turėtų labiau atliepti dramatiškai blogėjančią kelių būklę. Tam reikalingi ne tik Vyriausybės sprendimai, bet ir kelių finansavimą reglamentuojančių įstatymų pakeitimai.

Matydamas tai, Seime inicijavau įstatymų projektų paketą, kuris Parlamento salę pasieks jau artimiausioje pavasario sesijoje. Manau, kad pakeitimai pagaliau leis pradėti rimtas diskusijas dėl Lietuvos kelių ateities ir, svarbiausia, paspartins taip trūkstamų lėšų didinimą kelių infrastruktūros priežiūrai ir plėtrai.