Eugenijus Sabutis. Kada Lietuvos keliai taps prioritetu?

Seimas galutinai patvirtino valstybės biudžeto projektą, tačiau nepaisant daugelio sričių finansavimo didinimo, Lietuvos kelių finansavimas liks praktiškai nepakitęs. Tai reiškia, kad valstybės kelių degradacija tęsis ir toliau.

Po visų svarstymų ir diskusijų tapo akivaizdu, kad Lietuvos kelių būklė ir jų atnaujinimas tikrai nėra šios dešiniųjų Vyriausybės prioritetas. Nepaisydami rimtų perspėjimų dėl pakankamai kritinės situacijos, atmesdami visus Parlamento narių pasiūlymus ir net ignoruodami pačios Susisiekimo ministerijos atskirą prašymą bent kiek padidinti lėšas kelių infrastruktūrai, valdantieji per tris biudžeto projekto svarstymo etapus taip ir nepriėmė reikalingų korekcijų projekto eilutėse ir paliko gerokai mažesnį finansavimą, nei yra būtina. Akivaizdu, kad jis niekaip neužtikrins net ir minimaliausio poreikio šalies kelių būklei gerinti ir priežiūrai vykdyti. Kad būtų pradėtas kelių tinklo nusidėvėjimo mažinimas – ši suma turėjo būti didesnė bent 170 mln. eurų.

Stagnacija kelių infrastruktūroje tęsiasi jau kurį laiką. Metai po metų finansavimas keliams buvo nepakankamas. Ir tą reikia pripažinti. 2008 ir 2009 metais prasidėjęs procesas tęsiasi iki šiol. Kodėl pabrėžiu būtent šį laikotarpį? Minėti metai buvo paskutinieji, kada į biudžetą sumokėtas kuro akcizas šimtu procentų buvo skiriamas kelių tinklui plėsti ir jo gerinimui užtikrinti. O jeigu skaičiuotumėme ir Europos Sąjungos (ES) tuo metu skirtas lėšas kelių infrastruktūrai, tokiu atveju šis santykis viršydavo net ir 100 procentų. Tačiau nuo tada situacija pasikeitė į blogąją pusę ir ilgą laiką keliams buvo skiriama apie 60 procentų kuro akcizo pajamų. Akivaizdu, kad tokia ilgalaikė praktika lėmė nepakankamą kelių būklės priežiūros finansavimą, o jos tolimesnis tęsimas – tai, kad kelių būklė artimiausiu metu gali atsidurti pakankamai kritinėje situacijoje. Viešai skelbiama informacija ir statistika tai tik patvirtina – daugiau nei trečdalis Lietuvos kelių yra blogos arba labai blogos būklės. Jau 2020 metais atlikta analizė parodė, kad 38 proc. Lietuvos kelių neatitinka reikalavimų, jie laikomi blogos būklės. Po metų atliktas tyrimas atskleidė, kad situacija tik blogėja, nes kelių tinklas tapo dar prastesnis – beveik 40 proc. kelių buvo įvertinti neigiamai t. y. kaip neatitinkantys nustatytų normų.

Suprantama, kad tokia situacija yra ilgamečio ir akivaizdžiai per mažo dėmesio Lietuvos keliams pasekmė. Neskiriant reikiamų lėšų kelių finansavimui užtikrinti, didžioji dalis kelių jau ilgą laiką nesulaukė net būtinojo remonto, net nekalbant apie kapitalinį sutvarkymą.

Kad įsivaizduotume realią situaciją, prisiminkime tuos 40 proc. blogų arba labai blogų kelių. Reikia suprasti, kad ši procentinė išraiška apima beveik pusę Lietuvos kelių. Tai reiškia vieną paprastą dalyką – kiekviename mūsų šalies rajone bei mieste rasime kelių, kurie yra praktiškai kritinės būklės. Ar tai normali situacija? Atsakymas, manau, visiems aiškus ir akivaizdus.

Anksčiau paminėta nerašyta biudžeto formavimo taisyklė, kai keliams buvo skiriama 60 proc. kuro akcizo dalies, vyravo kone dešimtmetį. Tradicija mažinti akcizo dalį kelių finansavimui susiformavo 2009 metais konservatoriaus Andriaus Kubiliaus vadovaujamojoje Vyriausybėje. Nepaisant po to sekusių teigiamų ekonominių ciklų ir gero biudžeto surenkamumo, valstybė paliko tokį drastišką apkarpymą ir kamšė kitas sritis kelių plėtros ir jų kokybės sąskaita. Finansavimas į buvusį lygį taip ir nebuvo sugrąžintas.

Šiais metais tikrai buvo tikimasi proveržio kelių finansavime. Matant, kokios diskusijos vyko viešojoje erdvėje, skaitant specialistų perspėjimus ir tai, kad į šią problemą rimčiau pasižiūrėjo Biudžeto ir finansų komitetas, surengęs net parlamentinę kontrolę dėl kelių būklės, buvo dėtos gana nemažos viltys, kad problema bus pagaliau išjudinta. Kaip paaiškėjo vėliau, biudžeto projekto svarstymo metu, visas tas susirūpinimas, deja, buvo apsimestinis. Nebuvo įsiklausyta į nė vieną prašymą, o visos išvados ir visi pasiūlymai, švelniai tariant, buvo išmesti į šiukšlių dėžę. Maža to, tiek Vyriausybės, tiek Biudžeto ir finansų komiteto pirmininko Mykolo Majausko iniciatyva, buvo nuspręsta elgtis drastiškiau – dar labiau mažinti asignavimus kelių priežiūrai iš surinkto akcizo. 2023 metais kelių finansavimui buvo skiriami net ne „tradiciniais“ tapę 60 procentų, o kur kas mažesnė procentinė dalis. Tik priminsiu, kad visos prognozuojamos valstybės biudžeto pajamos iš automobilių degalams taikomo akcizo sudarys apie 1,2 milijardo eurų. Tai reiškia, kad keliams bus skirta mažiau nei 50 procentų surinktų pajamų.

Toks valdančiųjų požiūris kelių infrastruktūrą praktiškai pasmerkia tolesnei degradacijai. Sunku net įsivaizduoti, kaip bus prižiūrimi keliai su tokiu mažu finansavimu. Jau dabar tiek savo automobiliais, tiek važiuodami viešuoju transportu galime jausti, kad būklė itin prasta net svarbiausiuose transporto keliuose, jau nekalbant apie regionuose esančius vietinės reikšmės kelius ir žvyrkelius – gyventojai ir toliau laužys automobilius ir alsuos dulkėmis, keiks vietos valdžią ir vietos valdininkus, nors kaltųjų ieškoti reikia sostinėje.

Ar gali situacija keistis iš esmės ir Lietuvos kelių infrastruktūra pagaliau sulaukti deramo dėmesio?

Puikiai suprantame, kad dabartinis finansavimo modelis yra itin ydingas, nes ši sritis praktiškai priklauso nuo vyraujančių vėjų mūsų šalies politikoje ir jos pinigais kamšomos biudžete atsirandančios „skylės“. Reikia ne tik atsisakyti šios praktikos, bet ir iš esmės permąstyti ir keisti finansavimo tvarką, per biudžetą užtikrinant stabilias pajamas Kelių priežiūros ir plėtros programai (KPPP). Nors darbas šioje srityje jau ir yra kiek pasistūmėjęs į priekį, tačiau esminių pokyčių vis dar neįneša. Seimas prieš kurį laiką priėmė naują KPPP lėšų naudojimo tvarką ir įtvirtino ilgalaikį kelių finansavimą, todėl šios programos sąmata bus sudaroma ne vieniems, o trejiems metams. Tai tikrai atlaisvina kai kuriuos apribojimus, ypač savivaldai. Jos įgauna teisę planuoti savo veiksmus ilgesniam laikotarpiui ir praktiškai „ant popieriaus“ užsitikrinti finansavimą savo vykdomiems projektams. Tačiau visi suprantame, kad vien tik taisyklių pakeitimas nieko nereiškia, jeigu KPPP finansavimas nebus didinamas. Jeigu nebus pinigų, nebus vykdomi jokie projektai, kad ir kiek jų suplanuotų valstybė ar savivalda. Keičiant kelių finansavimo modelį buvo „pamiršta“ esminė šio modelio dalis – šiuo metu jau egzistuojanti kaip niekad prasta kelių būklė, kurios atstatymui būtinas žymiai didesnis finansavimas. Deja, padidėjimas kitiems metams yra tik simbolinis, todėl tikėtis proveržio šioje srityje negalime.

Todėl jau dabar būtina garsiai kalbėti apie žymiai didesnį ir stabilų, nuo Vyriausybės užgaidų nepriklausomą KPPP finansavimą. Ypač po to, kai galutinai supratome, kad Vyriausybės žadėtas ir plačiai reklamuotas infrastruktūros plėtros fondas taip ir neišvys dienos šviesos.

Kaip vieną iš pamatuotų išeičių matyčiau bendrą partijų sutarimą kaip įmanoma greičiau pasiekti šimtaprocentinį pajamų, surinktų iš kuro akcizų, skyrimą šiai kelių priežiūros programai. Šis klausimas turi atsirasti visų politikų darbotvarkėse, nes delsti jau yra per didelė prabanga. Kelių sektorius šiuo metu praktiškai užmirštas, o problemos kasmet gilėja ir labai greitai jos gali tapti kritinėmis bei pareikalauti dar daugiau lėšų. Dabartinis finansavimas nebeužtikrina net strateginių kelių infrastruktūros projektų plėtros ir žymios rekonstrukcijos, jau net neužsimenant apie krašto kelių paprastąjį remontą ar žvyrkelių asfaltavimą. Turime suprasti, kad akcizai generuoja tvarias pajamas, todėl turime jas panaudoti būtent kelių infrastruktūros palaikymui ir plėtrai.

Šioje vietoje reikėtų akcentuoti, kad degalų akcizas yra visiškai tikslinis mokestis, kurį vairuotojai sumoka būtent už kelius. Todėl natūralu, kad tas pats mokestis ir turi grįžti į kelius ir neturėtų būti naudojamas kitoms sritims „lopyti“. Kelias, kaip ir bet kuris kitas objektas, dėvisi, o deramas finansavimas kelio priežiūrai neskiriamas. Taip tęstis nebegali. Čia turime prisiminti ir tai, kad esame tranzitinė valstybė, todėl gera kelių būklė generuos papildomas investicijas. Negalime pamiršti ir nuolatinių politikų pažadų apie regionų plėtrą. Be kokybiškos kelių infrastruktūros regionų plėtra ir toliau dulkės ministerijų stalčiuose.

Suprantu, kad tokiam sprendimui reikia plataus visų politinių partijų ir parlamentinių frakcijų sutarimo, nes tai būtų esminis proveržis visoje kelių sistemoje. Todėl ir viliuosi, kad toks sutarimas anksčiau ar vėliau bus surastas, nes kol kas valdantieji, ypač šioje kadencijoje, jau priprato eiti lengvu keliu – iš kuro akcizų „kišenės“ išimti beveik pusę sumos ir ją skirti kitoms reikmėms, taip nustekendami kelių infrastruktūrą.