Savivaldybės, pristatydamos visuomenei vieną po kito viešųjų erdvių atnaujinimo projektus ir kaskart iš miestiečių bei ekspertų sulaukdamos aštrios kritikos, deja, retai girdi pastabas ir neatsižvelgia į ankstesnių projektų patirtis, priima vienasmenius sprendimus, nesitardamos su suinteresuota visuomenės dalimi bei ekspertais.
Deja, bet vis dar atsiranda tiek savivaldybių įmonių, tiek privačių įmonių, kurios pro pirštus žiūri į medžių apsaugą, leidimų kirtimui išdavimo procesus ir taip priima vienašališkus sprendimus dėl medžių kirtimų, keliančius visuomenės nepasitenkinimą ir susipriešinimą.
Keičiasi visuomenės mąstymas – ateina laikas, kuomet formuojasi suvokimas, kad vertingiausias yra žmogaus veiklos sukurtas ir jo sambūvį su aplinka atspindintis kraštovaizdis. Ypač didelis visuomenės susirūpinimas kyla, kuomet vardan automobilių stovėjimo aikštelės pasmerkiami seni ir brandūs medžiai. Dešimtmečius augę ir miestiečius džiuginę medžiai dažnai yra iškertami lengva ranka, o tose vietose atsiranda pigiomis trinkelėmis išklotos aikštės arba jose sodinami jauni medžiai savo verte niekaip neprilygstantys ten dešimtmečius augusiems medžiams.
Suaugę medžiai mieste yra visų mūsų turtas, ypatinga ekologinė, estetinė ir dvasinė vertybė. Vasarą jie suteikia pavėsį, apsaugo nuo saulės, sugeria drėgmės perteklių, valo orą, mažina transporto sukeliamą triukšmą, galiausiai suteikia jaukumo jausmą gyvenantiems ar dirbantiems šalia. Todėl būtina ypatinga jų priežiūra ir apsauga.
Kalbos apie būtinybę apsaugoti brandžius Vilniaus miesto medžius netyla jau kelerius metus, bet nuolat iškylančios problemos, nauji kirtimai, brandžių medžių mažėjimas reikalauja skubių sprendimų. Vilniaus miesto savivaldybė daro išties daug, bet ar pakankamai?
Ką Vilniaus miesto savivaldybė padarė ar daro?
Visų pirma, reikia akcentuoti tai, kad vertinant naujų medžių sodinimą, situacija Vilniuje yra gerėjanti – pastaruoju metu mieste sodinama 15-20 kartų daugiau medžių nei prieš dešimt metų. Nuo 2012 iki 2015 metų Vilniuje iš viso buvo pasodinta 380 medžių, 2015 m. – 2017 m. pasodinti 1253 nauji medžiai, o nuo 2017 metų iki 2020 metų vasaros – beveik dešimt tūkstančių medžių. Skirtumas didžiulis ir skaičiai nuolat auga.
Taip pat pradėta atskira programa, pagal kurią gali būti papildomai prižiūrimi vertingi seni medžiai, kad šie nekeltų pavojaus praeiviams ir nebūtų kertami.
Žiemos metu centrinėse miesto dalyse medžiai yra papildomai apsaugomi nuo druskų poveikio, įrengiant apsaugines sieneles.
Vilniaus miesto savivaldybė taip pat yra patvirtinusi tvarką, pagal kurią statybų rangovai nupjaudami medį privalo atsodinti tiek medžių, kad naujų medžių skersmenų suma būtų lygi pašalinto medžio skersmeniui ir tam, kad nauji medžiai būtų sodinami ten, kur miesto gyventojams jų reikia ar trūksta. Anksčiau atsodinti užtekdavo tik vienodą medžių skaičių. Situacija gerėjanti, tačiau padarėme tikrai ne viską.
Ką Vilniaus miesto savivaldybė gali ir turi padaryti?
Vienas didžiausių tikslų – visų Vilniaus medžių inventorizacija. Sėkminga vakarų šalių patirtis parodė, kad tai vienas iš efektyviausių būdų visuomenei apsaugoti miesto medžius, taip pat matyti planuojamus ir vykdomus medžių priežiūros darbus. Neseniai Lietuvos Respublikos Seime buvo priimtas naujas želdynų ir želdinių įstatymas, kuriame įtvirtinta tokia prievolė visoms šalies savivaldybėms. Tačiau būtina pažymėti, kad inventorizacija nelygu inventorizacijai. Žiūrėdami į geriausius pavyzdžius galėtume remtis Niujorko medžių registru (žr. čia), kuriame nurodytas medžio numeris, pateikta jo nuotrauka, aprašyta medžio vertė.
Kitas svarbus tikslas – didesni reikalavimai viešųjų erdvių prižiūrėtojams. Dabar žolė pjaunama ir lapai renkami dažniausiai su tokiais traktoriais, su kuriais ūkininkai aria dirvas. Nenuostabu, kad po tokių „tvarkymų“ dalis žolės ir tampa dirva. Kita problema – žiemos metu purvinas sniegas specialiai kraunamas prie medžių. Tuomet labai ironiškai atrodo apsauginiai atitvarai. Jau šiais metais bus skelbiami nauji miesto priežiūros konkursai – siekiame įrašyti gerokai griežtesnes sąlygas, kurios leistų geriau prižiūrėti miesto žaliąsias erdves.
Taip pat svarbu skatinti bioįvairovę – aplink medžių kamienus palikti nepjautą žolę, o rudenį – dalį lapų. Didesnė bioįvairovė mieste – daugiau natūralios gamtos prie kiekvieno iš mūsų. Galiausiai turime atkurti alėjas mieste, nuimti plyteles nuo medžių šaknų, apželdinti miesto gatves.
Būtina suvokti, kad gamta – tai mūsų gyvenimo pagrindas. Todėl kalbėdami apie ekonominį naudingumą ar „fasadų atvėrimą“ nuo medžių, turime nepamiršti, kad kiekvienas nukirstas medis turi savo kainą. Dažnai mums yra argumentuojama, kad nenukirtus vieno ar kito medžio bus prarastos investicijos, koks nors verslo stadionų plėtotojas nepastatys dar vieno daugiabučio ar tiesiog savivaldybei nepavyks įsisavinti visų europinių lėšų klojant trinkeles.
Žinoma, susiduriama ir su tokiomis situacijomis, kuomet medžiai kelia grėsmę žmonių gyvybei ir tuomet miestas privalo imtis veiksmų, kad išvengtume nelaimingų nutikimų. Tačiau net ir tokiais atvejais, prieš imantis atitinkamų veiksmų, miesto savivaldybė turi informuoti apie juos visuomenę. Šiuo metu net ir būtini kirtimai dažnai iššaukia visuomenės pasipriešinimą, bet tik todėl, kad nevyksta savivaldybės ir suinteresuotos visuomenės dalies dialogas. Tai turi keistis.
Pasaulio architektai vis labiau atsigręžia į gamtą ir nebesižavi betono ir stiklo deriniais. Jie sugeba atrasti miesto plėtros ir medžių gerovės aukso vidurį. Neabejojame, kad ir Vilnius atras aukso vidurį šiuo klausimu. Tačiau suskubti dalyvauti paieškose turime jau dabar.