Pradėkime nuo Rusijos klausimo. Regis, čia politinis konsensusas – didžiausias. Tiek dabartinė koalicija, tiek parlamentinė opozicija, tiek alternatyviosios jėgos – su retomis išimtimis – sutinka, jog Rusija yra didžiausia grėsmė Lietuvai ir visam Vidurio Europos regionui ir kad jos agresija turi būti sustabdyta. Vis tik svarbu atsakyti į klausimą, kaip tai padaryti, o čia nuomonės ir išsiskiria.
Šiandieninės parlamentinės jėgos, o pirmiausia – valdančioji koalicija, žaidžia su liberaliąja Rusijos opozicija, kurios didžiuma – proimperinė. Istoriškai Rusiją bandyta reformuoti daugelį kartų, nuo Aleksandro Kerenskio iki Boriso Jelcino laikų. Anksčiau ar vėliau ji grįždavo prie imperijos ir agresijos.
Tam, kad Rusijos problema būtų išspręsta kartą ir visiems laikams, ją reikia ne reformuoti, bet išformuoti. Nuo liberaliųjų rusų būtina persiorientuoti į pavergtųjų Rusijos tautų rezistenciją. Iš Lietuvos Seimo rinkimuose dalyvaujančių partijų lyderių tai suvokia, regis, vienas Petras Gražulis, bandęs surengti Lietuvos Seime pavergtųjų tautų konferenciją. Deja, Seimo valdyba šį siūlymą blokavo, atsakydama, jog šis renginys prieštarautų Lietuvos politikos krypčiai. Kokiai krypčiai? Išsaugoti imperiją, leisti jai atsigauti ir smogti vėl?
Antra dabartinės užsienio politikos klaida – absoliučiai tapatinti Rusijos ir Baltarusijos režimus. Taip, abu šie režimai yra despotiški, abu persekioja politinius oponentus, taiko represijas. Bet yra esminis skirtumas. Baltarusija nė karto ligšiol nėra peržengusi savo sienų. Baltarusijos diktatorius ilgai laviravo tarp Rusijos ir Vakarų. Buvo galima demokratijos ir žmogaus teisių problemas Baltarusijoje spręsti kultūringu dialogu. Pats režimas buvo tuo suinteresuotas. Bet mūsų valdžia elgėsi priešingai, stumdama Minską į Maskvos glėbį.
Ar demokratinė opozicija Baltarusijoje dėl to tapo saugesnė? Vargu. Baltarusijos vadovas, patekęs į desperatišką padėtį, tapo tik dar žiauresnis. Bet net ir šiandien jis vengia tiesiogiai veltis į karą Ukrainoje. Dar yra galimybė atkurti santykius su Minsko valdžia, nors ji tirpsta kiekvieną valandą. Nesinori spekuliuoti, bet be Baltarusijos užnugario Kremlius apskritai, vargu, ar būtų ryžęsis plataus masto karui.
Trečias klausimas – Kinija. Čia galimos įvairios nuomonės. Galima iš dalies sutikti su kolegomis iš Nacionalinio susivienijimo, kad Lietuvai per didelė prabanga ieškotis papildomų priešų, kai šalia – Rusija. Vis dėlto, yra bendražmogiškų problemų, iš kurių pirmiausia – genocidas. Jis vyksta ne Taivane, kurio atstovybę pompastiškai atidarėme ir kuris pats save vadina Kinijos Respublika. Masiškai žudomos raudonųjų kinų pavergtos tautos, o pirmiausia – tibetiečiai ir uigūrai.
Tai, kad pirmenybė teikiama Taivanui, rodo, kiek mūsuose tikros vertybinės politikos, o kiek – vaidybinės. Panašu, kad ieškota ekonominės naudos. Jei taip, Kinijos Liaudies Respublika jos galėjo suteikti kur kas daugiau nei Taivanas. Taigi, turime groteską ir hibridą iš idealistinių deklaracijų ir pragmatizmo. Jeigu jau taip, logiška būtų nuosekliai rinktis arba viena, arba kita.
Ketvirta problema yra šunuodegiavimas Vakarų Europos valstybėms ir Europos Sąjungos centrui Briuselyje, perkeliant į Lietuvos teisę ir politiką genderistines ir kosmopolitines nuostatas. Siekiai įbrukti lietuviams šeimų surogatus ir šimtus tūkstančių pasaulio klajūnų yra veikimas prieš tautą. Lygiagrečiai griaunamas tautos pagrindas – šeima – ir istorinė tautinė sankloda. Vargu, ar bereikia kartotis, kad Vakarų Europos šalys, pasirinkusios tokią kryptį, dramatiškai pralaimi demografinį karą naujiesiems šeimininkams.
Penkta klaida yra ideologinis siauražiūriškumas vertinant politiką strategiškai svarbiausioje Lietuvai šalyje – JAV. Tuo metu, kai Ukrainos prezidentas įžvalgiai tariasi su abiejų kovojančių amerikiečių partijų lyderiais, mūsų valdančioji koalicija ir jos ruporu tapusi LRT vienašališkai kišasi į kitos šalies reikalus, palaikydamos vieną iš dviejų svarbiausių stovyklų. Kažin, ar jos konkurentai pergalės atveju tai pamirš.
Taigi, tiek Rytų, tiek Vakarų geopolitikoje daroma klaida po klaidos. Nepanašu, jog dabartinė parlamentinė opozicija ką iš esmės keistų: vienoms partijoms trūksta įžvalgos, kitoms – ryžto. Keisti Lietuvos užsienio politiką konceptualiu lygiu gali tik ryžtinga alternatyva. Nesusisaisčiusi politiniais ar finansiniais interesais nei su Vakarų globalistais, nei su Rytų imperialistais. Suvokianti lietuviams kylančias grėsmes ir pasiryžusi spręsti susiklosčiusias problemas profesionaliai ir efektyviai.