Vilija Targamadzė. Ar nepasiklydome tarp įtraukiojo ugdymo ir specialiųjų ugdymosi poreikių vaikų integracijos?

Vis dažniau kalbama apie įtraukųjį ugdymą mokykloje. Tik ryškėja skirtingi jo supratimai – vieni mano, kad tai specialiųjų ugdymosi poreikių turinčių vaikų integracija į ugdymo(si) procesą, kiti vadovaujasi Švietimo įstatyme pateikta įtraukiojo ugdymo samprata: „įtrauktis – švietimo sistema sudaro sąlygas kiekvienam asmeniui ugdytis, plėtoti savo galias ir gebėjimus, gauti reikiamą pagalbą, patirti sėkmę mokantis, socialinėje, kultūrinėje ir (ar) kitose veiklose ir būti nediskriminuojamam dėl ugdymosi poreikių įvairovės ir (ar) švietimo pagalbos reikmės.“

Tarsi aišku, kad dera vadovautis Įstatyme įtvirtinta samprata. Bet kodėl dar neretai įtraukusis ugdymas tapatinamas su specialiųjų ugdymosi poreikių (SUP) vaikų integracija? Šmėkštelėjo pirma mintis, kad mokytojai, švietimo pagalbos specialistai, vadovai mato dideles vaiko į(si)traukimo problemas ir mano, kad jam pavykus integruotis į ugdymo procesą, bus įgyvendintas įtraukusis ugdymas. Panagrinėjus šia tema oficialius šaltinius, akivaizdūs SUP vaikų įtraukties akcentai, pavyzdžiui, Nacionalinės švietimo agentūros parengtame dokumente „Įtraukties principo įgyvendinimo gairės mokykloje (Įtraukties principo gairės)“ rašoma apie SUP vaikus – Specialiųjų ugdymosi poreikių turinčių mokinių kokybiško ugdymo užtikrinimas, etc. Pagrindinis dėmesys kreipiamas į SUP vaikus, ir tai suprantama, nes daugeliui ugdymo veikėjų trūksta pasirengimo dirbti su SUP vaikais. Tačiau toks akcentavimas suponuoja, kad pagrindinis įtraukiojo ugdymo tikslas yra SUP vaikų įtrauktis.

Šiame kontekste noriu atkreipti dėmesį, kad įtraukusis ugdymas neturėtų būti suprantamas tik kaip darbas su SUP vaikais. Įtrauktis turi apimti visus – juk mokykloje yra įvairaus gabumo ir poreikių mokinių, jiems taip pat reikia padėti įsitraukti į ugdymo(si) procesą. Ir ne bet kaip, o visavertiškai. Štai čia ir kyla problema, nes norint įgyvendinti įtraukųjį ugdymą reikalingas komandinis darbas. Tik ne visose mokyklose jis yra įmanomas, nes pagal Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos 2024 m. rugpjūčio 21 d. pateiktą informaciją bendrojo ugdymo mokyklose ir ikimokyklinėse įstaigose trūksta: psichologų – 470, socialinių pedagogų – 120, logopedų – 213, specialiųjų pedagogų – 635. Dalis mokyklų dar neturi švietimo pagalbos specialistų ir, deja, nemaža dalis – mokinio padėjėjų, pasak kalbintų mokytojų, daug mokinio padėjėjų neturi elementarių žinių, kaip dirbti su SUP vaikais. Apie mokytojo padėjėjus dar nekalbama net teoriniu lygiu – nėra jų sampratos, aiškių reikalavimų jiems ir pan.

Tiesa, 2023 m. rudenį kai kuriose mokyklose pradėtame Mokinių įvairovei atvirų klasių modelių projekte (dar vadinamame Atvirų klasių) yra komandinis darbas. Jo įgyvendinimas rodo, kad klasėje mokytojui, dirbant kartu su antru mokytoju, mokinio padėjėju, švietimo pagalbos specialistais, galima įgyvendinti įtraukųjį ugdymą. Tik projektas lieka projektu – neaiškus jo tęstinumas, be to, mokyklų finansinės galimybės yra ribotos, trūksta mokytojų, neaiškūs ir mokinio akademiniai pasiekimai.

Be jokios abejonės, nepasirengimo įgyvendinti įtraukųjį ugdymą skyles bandoma kamšyti: įvairiems specialistams organizuojami mokymai, fragmentiškai rengiama mokymo(si) medžiaga, kuriamos edukacinės erdvės, etc. Tačiau tai neretai būna tik įtraukiojo ugdymo įgyvendinimo imitacijos – mokytojui nepadedama spręsti iškylančių problemų, jis lieka akis į akį su jomis, o tai demotyvuoja ir vargina mokytoją. Tokias mintis išsakė ne vienas ir ne du pedagogai. Tad mokyklų vadovai turi būti atidesni ir supratingesni, nes pedagogikos aksioma – motyvuotas mokytojas, motyvuoti ugdytiniai.

Įtraukiojo ugdymo kontekste kilo klausimas: kokią patirtį gali įgyti mokiniai, besimokydami drauge su SUP vaikais? Kartu su kolegomis pernai atlikome kokybinį tyrimą. Jo metu apklausėme 17 informantų. Atrankos kriterijai: a) informantai, pirmojo kurso studentai, bendrojo ugdymo vidurinėje mokykloje mokėsi ne mažiau kaip vienerius metus bendroje klasėje su SUP ar negalią turinčiais bendraamžiais ir su jais bendravo bei bendradarbiavo; b) informantai pagal gyvenamąją vietą atstovauja šalies miestų, rajonų ir savivaldybių teritorijoje esančioms mokykloms.

Nestruktūrinio interviu metu informantų buvo paprašyta pasidalyti patirtimi, įgyta bendraujant ir bendradarbiaujant su SUP ar negalią turinčiais bendraamžiais. Informantų patirties elementai – žinios, mokėjimai, įgūdžiai, gebėjimai, pažiūros, jausmai – suskirstyti į dvi kategorijas: 1) pozityvumo linkmės patirtys ir 2) negatyvumo linkmės patirtys.

Nesileidžiant į detalesnę tyrimo rezultatų analizę, atkreiptinas dėmesys, kad:

• Informantų patirtys, siejamos su pozityvumo linkme, rodo tai, kad buvimas bendroje aplinkoje su negalią turinčiais bendraamžiais teigiamai veikia mokinių socializacijos procesą. Įtraukties sąlygomis aktyvėja vidinių veiksnių visuma, lemianti individo veiklą ir elgesį, savarankiškumą, atsakingumą, motyvaciją nuolat ieškoti naujos informacijos, teorines žinias taikyti praktinėje veikloje.

• Informantų patirtys, siejamos su negatyvumo linkme, rodo tai, kad jiems trūksta informacijos apie negalią turinčius žmones. Dažnas disponuoja klaidingomis nuostatomis jų atžvilgiu. Todėl Lietuvoje nacionaliniu, savivaldybių, ugdymo institucijų lygmeniu privalu atsakingai rengtis įtraukiojo ugdymo įgyvendinimui bendrojo ugdymo mokyklose ir laiku bei deramai atlikti suplanuotus veiksmus. Šioje linkmėje išsikontūravusios subkategorijos nedviprasmiškai veda link atskirų socialinių grupių (pedagogų, mokinių, mokinių tėvų, švietimo ir socialinės politikos formuotojų) požiūrio formavimo(si) bei veiksmų racionalios dermės.

Tyrimo išvada labai aiški ir imperatyvi – tyrimo medžiagos analizė atskleidė poreikį edukuoti visuomenę: negalios fenomenas formuoja nuostatas ir požiūrį į „kitokį“ žmogų. Akivaizdu, kad visiems ugdymo dalyviams trūksta žinių, gebėjimų, įgūdžių, būtinų bendraujant ir bendradarbiaujant su SUP turinčiais mokiniais.

Taigi, dar kartą reikia kiekvienam iš mūsų suprasti, kad kiekviena asmenybė yra savita, kitokia ir įtraukusis ugdymas reikalauja tą savitumą įvertinti ir padėti mokiniui įsitraukti į ugdymo(si) procesą. Ir šis įsitraukimas turi būti visavertiškas. O tam reikalinga pagalba ne tik mokytojui, bet ir švietimo pagalbos specialistui – visai mokyklos bendruomenei. Tad įtraukusis ugdymas turi būti įgyvendinamas ne direktyvomis, jo įgyvendinimui turi būti parengtas planas, pagrįstas ištekliais. Ir jokiu būdu įtraukiojo ugdymo nedera sutapatinti su SUP vaikų integracija. Todėl reikia ne klaidžioti rūke, dangstytis imitacijomis ir klimpti į situacijas, o spręsti problemas ir žingsnis po žingsnio nuosekliai artėti tikslo link.