Mokslininkų išvados verčia pergalvoti savo ateitį: 60-mečių intelektas ne tik nenusileidžia, bet ir pranoksta jaunuolių gabumus

Kas yra jaunas žmogus ir kodėl jis nurašo, vadinamuosius „senius“, nors šie valdo pasaulį? Tik keletas gluminančių (o gal abejones keliančių) faktų: žmogus intelektinės veiklos piką pasiekia apie 70-uosius savo gyvenimo metus, kai smegenys pradeda dirbti visa jėga. Intelektiniai gebėjimai, pasiekus 60-80 metų amžių, palyginti su amžiaus vidurkiu, padidėja 300 proc.

Vidutinis Nobelio premijos laureatų amžius – 62 metai, o vidutinis 100 stambiausių pasaulio bendrovių vadovų amžius – 63 metai. Absurdas – pasakys trisdešimtmetis, o aštuoniolikmetis šitokių pezalų net neskaitys, nes jam „reikia pakeisti senąjį pasaulį“! Visi žino, jog paaugliams ir aštuoniolikmečiams dvidešimt penkerių ar trisdešimties metų žmonės atrodo jau seniai, o penkiasdešimtmečiai visiški seniokiai. Bet neretai trisdešimtmetis jau taria: „Ot, mūsų laikais!...“, o kitas netikėtai pražyla ir ima plikti, o trečias jau skundžiasi nugaros skausmais ir bamba: „Pasenau, bičiuli, pasenau... Jau ne tas amžius“. Koks amžius?! Keturiasdešimtmečiams vyrams netikėtai užeina antrasis kvėpavimas ir jie ima vaikytis jaunystės, o tuo tarpu penkiasdešimtmetis į visus juos pašaipiai žiūri ir stebisi, jog jis dar nesusiraukšlijęs, kaip pernykštis obuolys, ir dar trykštantis energija. Bet visa tai yra tik savijauta – visokiausi klystkeliai, saviapgaulės, nes 40-50-etis jau užaugino savo vaikus, paleido į pasaulį ir pagalvojo, kad šaukštai po pietų. Kažkam kyla noras atsigriebti. Bet ar tik noras?