Vis dėlto iki kalendorinio rudens dar daugiau kaip trys savaitės, derliui nurimti laiko turėtų užtekti. Tai ir bus pagrindinis rugsėjo darbas.
Šalnų geriau nesulaukti
Kelias dienas iš eilės lyjant, mano darže lyg ant mielių pučiasi moliūgai. Atrodo, jog jiems nėra kur skubėti – prieš akis dar visas ruduo, o jis Lietuvoje pastaraisiais metais tarsi pratęsia vasarą. Tačiau nieko nebestebina atvėsusiomis rugsėjo naktimis iškritę rūkai, pirmosios darganos, netikėtai pasirodančios šalnos.
Koks bus šis ruduo, sunku nuspręsti, tačiau specialistai įspėja, jog būtų gerai, kad darže šalnos neužkluptų.
Būtent moliūgus ir reikėtų surinkti pirmiausia – šaltame rūsyje jie subręs taip pat, kaip ir ant daržo. Kartu su moliūgais į podėlius turėtų keliauti ir pomidorai su agurkais, paprikos, cukinijos, patisonai, dumplainiai, aguročiai bei kitos šilumą mėgstančios daržovės.
Bet ne tik joms pražūtingos pirmosios šalnos. Jos kenkia ir šakniavaisiams, ypač raudoniesiems burokėliams. Specialistai pataria juos nurauti pirmiausia, nes dėl temperatūros svyravimų sutrūkinėja virš žemės esanti šakniavaisio dalis. Vėliau galima pasirūpinti žieminių veislių ridikais, ropėmis, o paskutines nurauti morkas. Jei orai šilti ir sausi, galima neskubėti jų rauti, bet lietus kenkia ir morkoms – iš naujo pradeda želti jų šaknys.
Bulves geriausia kasti nudžiūvus bulvienojams. Jei jie vis dar žali, nupjaunami bent savaitę prieš bulviakasį, nes bulvių gumbams taip pat reikia subręsti. Virkščias geriausia sunaikinti, kad jose neliktų ligų sukėlėjų ir nežiemotų kenkėjai.
Visus šakniavaisius, taip pat ir bulves, prieš sudedant į aruodus, reikėtų keletą dienų apdžiovinti vėsioje, sausoje patalpoje, perrinkti, atskirti įgedusius. Taip jie geriau laikysis žiemą.
Laikas rugsėjo sėjai
Nuo seno per Šilines (didieji Švč. Mergelės Marijos gimimo atlaidai Šiluvoje), prasidėdavo žiemkenčių sėja. Dabar javų sėjos laiką pakoreguoja orai, tas pats ir darže. Ilgi, šilti rudenys spės užauginti daugelį greitai augančių žalumynų.
Vėstančių orų nebijo didelį kiekį vitamino C turintys krapai – jie puikiausiai auga ir po pirmųjų šalnų. Trąšiose, lengvose žemėse iki mėnesio vidurio dar galima pasisėti ridikėlių, špinatų, petražolių, čiobrelių ir kitų prieskoninių daržovių. Orams atšalus, lysves bus galima uždengti daržo plėvele.
Ne visą dirvožemį rudenį reikia arti ar kasti. Smėlingas, lengvas, birias žemes geriau nejudinti, perkasti būtina tik molingą, sunkią, užmirkusią dirvą - sujudinta, ji geriau apsirūpina deguonimi, gerėja dirvožemio struktūra.
Bet merkiant lietui, labai drėgnų dirvų taip pat geriau nejudinti – nieko neatsitiks, jei palauksite pavasario. Net ir sekliai kasant įmirkusią dirvą, ji sutrypiama, pažeidžiama dirvožemio struktūra. Taip žemei padaroma daugiau žalos, nei naudos.
Dirvas praturtins žiemkenčiai
Nualintą dirvožemį, turintį mažai humusingų medžiagų, patartina praturtinti rudenį sėjant sederatus – tarpinius augalus, vadinamus žaliosiomis trąšomis. Jie ne tik gerina dirvožemį, bet ir patikimai saugo nuo ligų bei kenkėjų.
Populiariausias tarpinis augalas yra garstyčios. Ne tik dėl to, kad užauga per du ar du su puse mėnesio, bet ir dėl akivaizdžios naudos dirvožemiui: žalioji masė papildo žemę fosforu, siera ir dideliu kiekiui organinių medžiagų, apsaugo nuo spragšių lervų.
Bet rudenį likusias tuščias daržo lysves galima apsėti ir vikiais, žirniais, rugiais. Žiemkenčiai vikiai papildo dirvą azotu, žirniai greitai auga ir sudaro daug žaliosios masės, rugiai papildo dirvą organinėmis medžiagomis, azotu ir kaliu. Juos geriausia sėti prieš žiemą, o į žemę įterpti pavasarį, kai užauga iki 60 cm aukščio.